Artimo žmogaus netektis, mylimo šunelio, kačiuko ar kito augintinio mirtis, tėvų skyrybos ir net išsikraustymas gyventi į kita vietą gali sudrebinti vaiko pasaulį. Šis, skaudus jausmas vadinamas liūdesiu arba sielvartu. Būdami tėvai, mes labai stengiamės apsaugoti nuo sunkių išgyvenimų savo vaikus. Kodėl? Ar tikrai tai žalojantys įvykiai? O gal mes nežinome kaip tinkamai pranešti apie netektį? Kaip paguosti? Ką patarti? O gal mes patys nežinome, ką daryti su šiais išgyvenimais savo širdyje?
Turbūt bent į vieną klausimą atsakėte teigiamai.
Sielvartas yra normali ir natūrali reakcija į netektį. Pats savaime jis nėra nei patologinė būsena, nei asmenybės sutrikimas. Todėl reikia leisti vaikui (ir sau) paliūdėti. Negerai , kai liūdnos nuotaikos užgožia visus kitus išgyvenimus, apninka apatija, nenoras nieko veikti, vaikas užsisklendžia savyje, nepasipasakoja ir tai trunka ilgiau kaip tris savaites. Visais kitais atvejais, tai natūrali emocinė reakcija, nereikia perdėtai stengtis vaiko linksminti, pirkti naujų augintinių, jei jo netekote. Šioje vietoje norisi pacituoti Andrių Mamontovą „...tu liūdėt nebijok...nes tiktai liūdesy sielos džiaugsmas“ - tik patyrę liūdnų išgyvenimų, mes galime pilnai išgyventi ir įvertinti laiminguosius periodus. Leiskite vaikui suvokti kiekvienų netektų santykių unikalumą ir svarbumą jo gyvenime.
Dažnai mums baisu tai, kas nežinoma, nepatirta arba draudžiama. Mūsų visuomenė vengia kalbėti apie sielvartą ir netektis, todėl šie reiškiniai atrodo bauginantys ir žalojantys. Norėčiau apžvelgti pagrindinius mitus, kurie mus varžo ir neleidžia išgyventi sielvarto kaip natūralaus reiškinio.
Mitai, kurie persekioja sielvartaujančius vaikus:
Pirmiausia privalote išgirsti ir atpažinti vaiko emocijas, tik po to aiškintis istorijos faktus. Vaikai emocijas lengviausiai reiškia per netiesiogines priemones, tokias kaip piešimas, tapymas, lipdymas, žaidimas. Jiems galite pasiūlyti - „Nupiešk, kaip atrodo tavo liūdesys?“, „Nupiešk, kaip tu jautiesi, kai netekome...?“.
Jeigu netekties situacija labai tragiška (vaikas matė kaip miršta, ar aplinkinių stiprūs išgyvenimai šokiravo jį) geriausiai tinka vaidybos - žaidimo priemonės. Naudojant emocijas atspindinčias lėlės (www.pkg.lt/zaidziujausmus), vaikas gali lengvai įsijausti į buvusią situaciją, jeigu užduosite šiuos klausimus „Kaip tu jautiesi? Kas tave nuliūdino\ išgąsdino šioje situacijoje? Kaip jautėsi kiti žmonės?“. Tai suteikia galimybę vaikui viską pakartoti, detaliau suvokti situaciją, įsisąmoninti savo jausmus bei įvertinti kitų žmonių pozicijas. Svarbu atminti, jei vaikas nuolat pasakoja, piešia, vaidina tą patį įvykį, beveik visada tai reiškia, kad vis dar nebuvo išgirsti jo jausmai.
Mes tėvai turime imtis pareigos parengti savo vaikus tiems jausmams, kurie jų laukia ateityje. Kuo geresnį pagrindą jiems suteiksime, tuo geriau jie tvarkysis ištikus netekčiai. Žmonėms įprasta vengti kai kurių temų, bijant, kad tam tikri žodžiai ar mintys nepadarytų vaikams žalos. Atsiribojimas nuo skaudžių dalykų leidžia tėvams pasijusti lengviau ir saugiau, tačiau kaip yra su vaikais? Dažnai vaikus labiau žeidžia ne pati tiesa, o jos nesakymas.
Mirties, ligos, skyrybų ir daugybės kitokių netekčių atveju problema dažniausiai būna susijusi ne tiek su pačiais įvykiais, kiek su tėvų nemokėjimu apie juos kalbėtis.
Pirmiausia, tai gali būti natūralių reiškinių stebėjimas – krentantys ir džiūstantys medžių lapai. Lyginimas su gamtos reiškiniais gali būti labai naudingas aiškinant vaikams mirties esmę. Aptiktas negyvas žvėrelis pasivaikščiojimo metu, gali tapti geru stimulu atvirai ir išsamiai pasikalbėti apie mirtį. Pastebėti, kokie pagrindiniai mirties požymiai. Mažieji supranta kaip aiškiname remdamiesi akivaizdžiais faktais: pasakykite, kad žvėrelis nebekvėpuoja, nejuda, yra atšalęs, pagalvokite kartu, kokia mirties galėjo būti priežastis. Tiksli ir apčiuopiama informacija jiems padeda suvokti supantį pasaulį, netekties faktą. Emocines mūsų reakcijas vaikai greitai perima ir jas pradeda taikyti susidūrę su netektie situacija. Todėl turime atkreipti dėmesį pirmiausia į savo rodomus išgyvenimus. Juose turi slypėti informacija ir emocinė reakcija – „kaip gaila, kad pelytė numirė“.
Kaip pranešti žinią apie netektį
Dauguma penkerių metų amžiaus vaikų nesuvokia, kad mirtis – negrįžtamas procesas. Dauguma tyrimų rodo, kad mirties reiškinį pradeda suvokti šešerių, septynerių metų sulaukę vaikai. Iki to laiko, vaikai labai domisi mirtimi, klausia ar ir jie mirs, kada ir pan. Atsakykite į šiuos klausimus, kuo paprasčiau, nepalikite nežinioje ar apgaulėje.
Labai svarbu, kad vaikas suvoktų, kad mirtis yra negrįžtama, nes kitaip jis nuolatos išgyvens laukimo, troškimo jausmus, kurie neleidžia išgyventi sielvarto iki pabaigos. Todėl pranešdami apie netektį, jokiu būdu nevartokite „išvažiavo, užmigo“. Kad ir kaip skaudu ir sunku, turime pasakyti, kad artimasis mirė. Tai turi būti pirmieji jūsų žodžiai. Ir tik po to gali būti pateikti jūsų religiniai ar kitokie įsitikinimai apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą.
Svarbu įvardinti reiškinius savais vardais ir dėl kitų priežasčių. Pasakius, kad senelė užmigo ar išvažiavo, galime vaikus netyčia įbauginti – vaikai bijos eiti miegoti, nes galvos, kad gali neprabusti; bijos važiuoti, nes gal nesugrįš.
Tai svarbus klausimas, kurį svarsto tėvai susiduriantys su netektimi asmens, kuris buvo labai artimas vaikui. Norėdami apsaugoti nuo gilių sukrėtimų, dažnai nesivedame vaikų, pasiteisindami, kad jie dar maži. Tačiau kada jie suauga šiam įvykiui? Ar nepadarysime didesnės klaidos ir didesnės traumos vesdami į laidotuves tik sulaukusius paauglystės vaikus?
Devyniolikto ir dvidešimto amžiaus pradžioje mirusiojo parengimas buvo namiškių pareiga. Niekas nesibodėdavo šio darbo, nes tai buvo dalis atsisveikinimo ritualo. Dabar mes nuo šios pareigos esame atleisti, o visa kas susiję su atsisveikinimo ritualais mums kelia nerimą ir baimę.
Knygos „Kai sielvartauja vaikai“ autoriai laidotuvių procesą lygina su vestuvėmis - tėvai sau turi atsakyti: ar vaikas galės gražiai elgtis vestuvių ceremonijos metu? Jeigu atsakymas yra teigiamas, tai vaikas pasiruošęs išbūti ir laidotuvių metu.
Tik pirmiausia vaiką reikia supažindinti su šios ceremonijos ritualais ir taisyklėmis. Svarbu vaikui paaiškinti, kas per laidotuves vyksta. Pašnekėti apie tai, kokius drabužius reikia dėvėti, kur eiti, kokius veiksmus atlikti. Paaiškinti, kad verkti per laidotuves yra normalu, kad taip išliejamas liūdesys netekus artimo žmogaus. Svarbiausia paminėti, kad ceremonijos metu reikia ramiai ir pagarbiai elgtis. Galite atskleisti savo jausmus, kaip jūs jaučiatės šioje situacijoje – gal bijote šio pokalbio, gal pačiam labai skaudu atsisveikinti su šiuo artimu žmogumi.
Tėvams svarbu žinoti, kad sakant tiesą apie mirtį, jūs sumažinate baimę.
Skaudu matyti savo atžalą liūdinčią ir sielvartaujančia dėl netekties. Kaip pagelbėti tokioje situacijoje, kaip suprasti mažojo jausmus ir juos priimti?
Netekties sunkumas – tai niekad nebeišsipildysiančios viltys, svajonės ir lūkesčiai, susiję su nutrūkusiais santykiais. Todėl mes turime padėti vaikui susigyventi ir priimti šių išgyvenimų žlugimą.
Santykių peržvalga – natūralus sielvarto mažinimo būdas, kurį tėvai gali atlikti su vaiku. Netekus artimojo, šeimos nariai pasidalina ryškiausiai prisiminimais: pasidalinkite savo žlugusiomis viltimis, svajonėmis, apie tai, kas galėjo būti geriau santykiuose su mirusiuoju.
Santykių peržvalgą darykite kartu su vaiku, padėkite jam. Jos metu aptarkite:
Tai tik keletas aspektų, kuriuos būtinai aptarkite su savo vaiku. Būkite atviri ir sau, ir savo vaikui, neslėpkite emocijų ir išgyvenimų, nesistenkite būti tvirti.
Vaikai patyrę netektį iki septynerių metų natūraliai patys atlieka santykių peržvalgą ir užbaigia tai, kas jausmų srityje liko neužbaigta. Tačiau vėlesniame amžiuje jie susiduria su normomis, pamokymais kaip „nederėtų“ elgtis ir nebemoka natūraliai atlikti peržvalgos. Vyresniems vaikams galite pasiūlyti parašyti laišką, kuriame glūdėtų visi sielvarto įveikos principai.
Guodžiant vaiką dėl netekties nevertėtų minėti, kad visi mirsime. Tai yra intelekto teiginys, tačiau emociniu lygmeniu jis absoliučiai neveiksmingas. Juk kiekvieni santykiai ir kiekviena netektis unikali ir lyginti jų negalima.
Peržvelgiant santykius galimi ir teigiami ir neigiami prisiminimai. Vaikams tai kelia sumaištį. Svarbu padėti suprasti vaikui, kad tokių jausmų mišinys - normalus reiškinys.
Peržvelgus santykius ir išsiaiškinus santykių sritis, kurios liko emociškai neužbaigtos, reikia žengti dar vieną žingsnį pirmyn, kad jausmai pagaliau būtų išreikšti. Kad įvyktų užbaigtis, neišreikštos emocijos turi būti priskirtos vienai iš keturių emocijų kategorijų: atsiprašymas, atleidimas, emociškai svarbūs teiginiai ir šviesūs prisiminimai.
Jei miręs mylimas žmogus keletui akimirkų atgytų, ką jam pasakytumėte? Dauguma, jei turėtų tokią galimybę, atsiprašytų. Kyla klausimas: kam labiausiai reikia atsiprašymo? Be jokių abejonių, mirties atveju atsiprašymo labiausiai reikia tam, kuris atsiprašo.
Atsiprašymo faktas nereiškia, kad vaikas nustojo liūdėti. Toks poelgis išlaisvina nuo kaltės, gėdos jausmo. Užbaigtis pasiekiama tada, kai atsiprašoma garsiai, girdint bent vienam gyvam žmogui. Vaikus turime mokinti atsiprašyti už padarytą žalą, to turi mokyti tėvai ne tik reikalaudami to, bet ir rodydami pavyzdį. Daug geriau iš karto atsiprašyti, o ne prašyti atleidimo.
Atleisti reiškia liautis tikėjus kitokia ar geresne praeitimi. Atleisti reiškia atsisakyti apmaudo, kurį vaikas jaučia kokiam nors žmogui. Svarbu atleisti, nes kitaip jūs liekate jausmų kalėjimo vienutėje.
Pasakyti, kad tave įskaudino miręs ar prarastas asmuo, mūsų visuomenėje laikoma negražiu gestu. Tačiau juk gyvenant ir būnant kartu visko pasitaiko. Slepiamos nuoskaudos ar pyktis tikrai neišlaisvins jūsų vaiko nuo sielvarto išgyvenimo. Negana to, paskatins kaltės jausmą. Visai natūralu, kad mes net pykstame ant velionio, kodėl jis mus paliko, kodėl susirgo. Pykčio stadija – tai antroji pakopa pergyvenant netekties skausmą (Dr. Kubler – Ross). Tik atvirai kalbėdami, suteiksite galimybę savo vaikui išsilaisvinti nuo šių jausmų.
Nebijokite kalbėti apie vaiko nuoskaudas, atleidimą, nes visada pykčio išliejimo pabaigoje nuskamba esminiai žodžiai „bet vis tiek aš tave labai myliu ir tu visada būsi mylimiausias...aš tavęs be galo pasiilgau“. Tai ir yra emociškai svarbūs teiginiai, kurie nei atleidžia, nei atsiprašo, o tik įvardina svarbiausius, unikaliausius santykių aspektus. Nesiūlykite savo minčių, išklausykite vaiko, juk jo santykiai buvo kitokie nei jūsų, ypatingi.
Mes niekada neužmiršime savo artimųjų, kurių nėra šalia. Jie visada gyvena mūsų prisiminimuose. Tik prisiminimų skirtumas vienas – ar jie mus liūdina, ar džiugina. Jei mūsų sielvartas bus tinkamai išgedėtas, tuomet skausmą pakeis šviesūs prisiminimai. Atsiprašymas ir atleidimas mus išlaisvina nuo neigiamų išgyvenimų. Telieka branginti visus malonius prisiminimus. Šviesūs prisiminimai gali būti susiję su dėkingumu, žavėjimusi. Kartais vaikams sunku įvardinti ar prisiminti smagias akimirkas, padėkite jiems. Prisiminkite kartu nuotykius ar jaukius pasibuvimus su prarastu artimuoju.
Mirtis – faktas, kuris nepalieka abejingų. Jos prisilietimas priverčia visus stabtelti ir susimąstyti bent minutėlei. Dažnai ji ateina netikėtai ir lydima sunkių jausmų - sielvarto, liūdesio. Mūsų mažiesiems tokie išgyvenimai - tai tikras išbandymas. Tad būkite patikimais vedliais, kurie supranta, paaiškina ir atjaučia.
Psichologė
Gintarė Meslinienė
Straipsnis parengtas pagal John W. James, R.Friedman “Kai sielvartauja vaikai”
Straipsnis publikuotas: "Psichologija Tau" 2010-07/08