Apšerkšniję mūsų žiemos, Balta, balta - kur dairais. - Ilgas pasakas mažiemus Seka pirkioj vakarais. Salomėja Neris
Vos išgirdusi pirmuosius šios eiliuotos pasakos „akordus“ aš pasineriu į minkštus, pūkinius patalėlius ir pavirstu maža mergaite. Mamos sekama pasaka kambaryje išskleidžia savo sparnus ir apgaubia savo ramybe ir paslaptimi...
Nesuklysiu sakydama, kad ir Tu, mano straipsnio skaitytojau, tikrai turi iš vaikystės savo atmintyje giliai įsirėžusių pasakų. Kurių pirmiuosius sakinius išgirdus tave apgaubia maloni ramybė, pergalės jausmas arba baimė, nerimas. Juk kiekviename iš mūsų gyvena paklusni ir naivi Raudonkepuraitė ar Buratinas, atkakli ir ištikima Eglė žalčių karalienė, reiklus ir mylintis Žaltys-Žilvinas ir daug kitų pasakos herojų.Mes visi užaugome su pasakomis, mums jas sekė mamos , močiutės, tėčiai, seneliai. Jas sekame ir savo vaikams. Nori man paprieštarauti, mielas skaitytojau. Taip, aš sutinku, pasakas keičia animaciniai filmukai su savo aršiais personažais arba gležnomis, puošniomis herojėmis.
Šiame straipsnyje kaip tik noriu Tau papasakoti, kodėl verta vis dar sekti pasakas, atskleisiu pasakos ugdomuosius ir auklėjimo principus, kurių tėveliai ieško: skaito protingas knygas, eina pas psichologus.
Kad sužinoti, ką Tu jau žinai ir dar nežinai apie pasakas, aš teiravausi žmonių, kurie užaugo ir augina savo vaikus su pasakomis.
„Pasakos sekamos tam, kad pabūti su vaiku, parodyt jam dėmesį. Tėvai grįžta iš darbo, vaikai iš darželio ir reikia kartu praleisti laiką, suartėti.“ sako dar ne tėvelis Egidijus. Jo žodžiuose slypi tikra tiesa. Mes skubame visur: darbe, namuose, gatvėje. Grįžę namo greitai tvarkomės, darom valgyt, žiūrim žinias ir pan. O tas mažasis žmogutis lieka nuošalyje, nes mamytei reikia morkas nuskusti, tėčiui šiukšles išnešti. Pasakos sekimas ar skaitymas yra pats geriausias laikas, skiriamas tik vaikui. Praktika ir tyrimai rodo, jog su vaiku kasdien reikia pabendrauti akis į akį tik 15 minučių. Ne pjaustant bulvių, ne šluojant, o atsidėjus tik su vaiku žaidžiant, piešiant ar tiesiog skaitant pasakas. Tokio trumpo laiko tarpo visiškai pakanka, kad vaikas nenuskurstų tiek socialiai, tiek ir emociškai. Taigi pasakos ir jų kūrimas kartu su vaiku užtikrina gerą ir efektyvų laiko praleidimą kartu.
„Kiekvieną vakarą seku savo sūneliui pasakas. Manau, kad tai labai svarbu. Kaskartą pastebiu, kad jis pradeda vis dažniau naudoti pasakų žodžius kalbėdamas: gryčia, sliūkinti, įniršo ir daug kitų“ savo patirtimi dalinasi pastabioji mama Vilma. Pasakos – vienas iš linksmiausių būdų mokytis. Vaikai ne tik išgirsta naujų žodžių, bet ir sužino kur ir kaip juos taikyti, naudoti. Kadangi vaikų dėmesys dar selektyvus ir linkęs veikti malonumo principu (susikaupia tik ties ta veikla, kuri jį sudomina), tai pasaka tampa gera dėmesio lavintoja. Turbūt labai maloniai būname nustebinti, kai mūsų Pipiriukas ar Pupytė nutraukia mus pasakojimo viduryje ir patys pradeda sekti pasaką. Tai rodo, kad vaikas ne tik įdėmiai klausosi, bet kartu ir įsimena, lavina savo atmintį.
Dar vienas nuostabus dalykas, kurį savyje talpina pasaka – tai teksto suvokimas ir iš to sekantis rišlus pasakojimas. Jau trimetis vaikas pradeda analizuoti pasakas – jis jau žino, kad turi būti pradžia, kuliminacija ir pabaiga, „gerietis“ ir „blogietis“. Pabandykit, kurį nors dalyką praleisti, žvitriosios akytės tik pažiūrės į jus ir „mama, o ten ne taip buvo...“.
Pasaka – meno kūrinys. Ji išlaisvina mintis ne tik kūrėjo, bet ir klausytojo. Augdamas mažylis tik pradeda susipažinti su pasaulio dėsniais, kai kurie jam atrodo per sudėtingi. Pasitelkdamas pasakų elementus pasaulio suvokimą jis paverčia suprantamesniu, o ko negali suprasti, apgaubia stebuklo skraiste. Tai lemia kūrybingą ir originalų vaiko mąstymą.
„Pasakos paruošia vaikus gyvenimui – supažindina, kad yra gerų žmonių ir blogų, kad yra geri darbai ir ne. Pasakos leidžia mergaitėms svajoti apie meilę, gražias vestuves. Berniukai pradeda galvoti apie savo žygdarbiu gyvenime.“ mąsto įžvalgioji mama Ina. „Per pasakas perduodamos tradicijos, gamtos ir visuomenės dėsniai.“ papildo mama Laura. Vaikai į šį pasaulį ateina nieko nemokėdami ir per pirmuosius savo gyvenimo metelius skuba išmokti pagrindinius dalykus – judėti, kalbėti. Vėliau mokosi subtilesnių dalykų – socialinių vaidmenų, bendravimo dėsnių. Mes tėvai, su savo elgesiu ir bendravimu, esame geriausi pavyzdžiai, iš kurių vaikai mokosi. Jei bendraujame švelniai ir vienas kitą tausojančiai, jau žiūrėk mažylis tėčiui sako „Katiniau, atnešk man mašinytę“.
Tokį socialinių vaidmenų ir normų perdavimo vaidmenį atlieka ir pasakos. Vaikai sužino, kad ne visi žmonės yra gero linkintys ir išmoko atsargumo bendraujant su nepažįstamais žmonėmis. Išgirsta kaip kalba piktoji ragana, kaip ji apgaudinėja, o kaip bendrauja gerasis personažas. Jie susipažįsta su žmogaus gimimo, augimo, brendimo ir senatvės reiškiniais. Įsisąmonina šeimos vaidmenis ir reikšmę. Mokosi bendravimo taisyklių.
„Pasakos man labai padeda greitai ir be ginčų vaikiukus suguldyti miegoti. Prieš miegą jiems atsiranda daug reikalų – tai pažaisti, tai paspalvoti, televizorių pažiūrėti. O kai tik pažadi, kad bus pasaka, maži gudruoliai jau ir guli lovytėse.“ savo gyva patirtimi dalinasi tėtis Nerijus. Taip, pasakas tikrai galima naudoti kaip paskatinimo ar bausmės priemone, per kurias galima kontroliuoti neklaužadukų elgesį. Tačiau aš siūlau pažvelgti dar giliau į pasakų slepiamus klodus.
Pasakas labai sėkmingai galima taikyti ir terapiniais tikslais – įveikiant baimes, krizes, blogus išgyenimus ir taip pat koreguojant vaikų elgesį. Pasakų terapija bendriausia prasme – gydymas pasakomis.
Terapinis pasakų naudojimas remiasi psichoanalizės, Jungo ir egzistencinės teorijų prielaidomis apie objektyvius santykius. Šios teorijos teigia, kad pasakose atsispindimi augimo ir vystymosi tikslai bei problemos. Pasakų terapija tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Vaikai išgyvenantys gyvenimo krizę, jaučia baimę, kalbėdami apie savo jausmus, svajones ir norus. Jiems sunku kalbėti apie savo mintis, nusivylimus ir grėsmes. Bijo parodyti savo tamsiąsias puses. Pasaka gali tapti neutralesniu, būdu kalbėti apie skausmingus dalykus, vidinius konfliktus.
Pasakų terapija gali būti panaudota kaip realių galimybių įveikiant stresą didinimas bei reakcijų į stresą keitimas Dažnai pasakose herojus padaro daug klaidų, kol pasiekia savo tikslą. Pagal analitinės psichologijos atstovus, tai rodo augimo, brendimo procesą. Pasaka mums kalba, jog klaidos tai normali mūsų vystymosi dalis, todėl vaikas nebejaučia tokios didelės įtampos klysdamas ar išgyvendamas neigiamus jausmus.
Psichoterapinės pasakos taikomos įvairioms baimėms įveikti (tamsos, šunų ir pan.). Jas gali sukurti ir patys tėveliai. Tokiose pasakose svarbu, kad vaiko baimė nebūtų pašiepiama, o priimama. Baimės objektas turėtų būti draugiškas ir siekti vaiko dėmesio ir meilės. Galimi ir kiti herojai (mylimas meškutis, lėlė), kurie padėtų vaikui ir jo baimei susidraugauti.
Psichokorekcinės pasakos yra skirtos vaikų (iki 11-13 metų amžiaus) elgesio stiliaus keitimui produktyvesniu, efektyvesniu. Jas sukuria terapeutas/ tėvai susidūręs su konkrečiu vaiku ir jo situacija, pagal algoritmą (pagal Zinkevič-Evstugnieva):
Korekcinio pobūdžio pasakas galite kurti ir jūs. Kuriant psichokorekcinę pasaką, svarbu žinoti paslėptą “blogo” vaiko elgesio priežastį. Paprastai jų būna 5: nori atkreipti dėmesį; nori valdyti situaciją, suaugusius, bendraamžius; nori už ką nors suaugusiam atkeršyti; jam baisu, neramu, nori išvengti nesėkmės; nesusiformavęs saiko jausmas.
Psichoterapinėje pasakoje su vaiku netiesiogiai analizuojamas jo nepageidautinas elgesys ir ieškoma pageidautino elgesio modelių. Tai suteikia tėveliams galimybę nekaupti vidinės įtampos dėl sunkaus vaiko elgesio ir išsakyti nuoskaudas, bei nurodyti vaikui, kokio elgesio iš jo tikimasi. Psichoterapinės pasakos savyje talpina ir įtaigos elementus, kurie skatina vaiko pasitikėjimą savimi, savo galimybėmis keisti nepageidaujamą elgesį. Pasakos dažnai baigiasi gerai, tai saugumo ir tikėjimo į gerą ateitį, optimizmo šaltinis.
Gyveno kartą mažas berniukas vardu Lukutis. Ir išėjo jis pasivaikščioti į mišką. Ėjo ėjo takeliu ir pasiklydo. Atsisėdo berniukas ant kelmelio ir verkia. Kur buvęs kur nebuvęs atšokavo kiškelis. Pamatęs verkiantį berniuką priėjo prie jo ir klausia:
Berniukas susigėdęs nuleido akis ir sako:
Zuikelis taria:
Berniukas palinksėjo galva:
Tada zuikelis paėmė Lukutį už rankos ir tarė:
Namuose Lukučiio laukė pasiilgę tėvelis ir mamytė. Apkabino berniuką, pabučiavo. O zuikelis palydėjo į patį gražiausią geltoną kambarį, paguldė į lovytę su širdele, užklojo ir tarė: