Žiūrime su mažuoju kaip krokodilas Gena užsikelia Kūlverstuką ant pečių ir aš netveriu juokais. Sūnus pasižiūri į mane ir taip pat ima juoktis. Žinau, jis dar „nepagavo kampo“ - per mažas, tačiau mums be galo smagu.
Tą akimirką nė negalvojau apie tai, kad sūnui tapau gero humoro guru. Pasirodo, tai labai svarbu.
Eglės Čepavičienės tekstas.
Konsultuoja psichologės Gintarė Meslinskienė ir Dovilė Jankauskienė
turintys humoro jausmą:
Kas yra tas humoro jausmas? Šeštasis pojūtis? Ilgai buvo manoma, kad šis jausmas paveldimas kaip rudos akys ar kai kurios ligos, t.y., žmogus jį turi arba ne – nieko nepakeisi. Tačiau tyrimai įrodė, kad humoro jausmas yra įgijamas, išugdomas taip pat kaip, pavyzdžiui, geros manieros, skonis, estetikos jausmas. Be abejo, tikimybė, kad linksmų tėvų vaikas taip pat supras humorą ir mokės juokauti, yra gerokai didesnė nei mažyliui, kuris auga tarp retai besijuokiančių artimųjų. Juk humoro jausmas – tai pirmiausia gebėjimas atpažinti, kas juokinga. Lygiai taip atpažįstame, kas pavojinga, negražu ir pan. Gyvas pavyzdys – geriausias mokytojas.
Vaikas per dieną juokiasi maždaug 300, suaugęs – vos 20 kartų. Psichologų nuomone, vaikai tiesiog dažniau patenka į komiškas situacijas, be to, jų humoro jausmas stimuliuojamas žaidžiant ir būtent žaisdami mažieji „iššauna“ blogų emocijų kamščius. Suaugusieji sau to neleidžia. Dažniausiai šypseną išprovokuoja netikėtumas, loginės klaidos, tai, kas atrodo ar vyksta kitaip, nei esame įpratę. Suaugusiesiems dažnai būna sunku suvokti, iš ko ir kodėl taip dažnai juokiasi vaikai, o vaikams nelengva suprasti suaugusiųjų juokus. Pavyzdžiui, garsioji pedagogė Marija Montesori yra pastebėjusi, kad vaikams džiaugsmo teikia daiktai, kuriuos „atranda“ įprastoje vietoje, pavyzdžiui, padėjo kaladėlę į lentynėlę – ir rado ten pat. Suaugusius tai stebina. Įrodyta, kad tai, koks yra humoro jausmas, priklauso ir nuo amžiaus, ir nuo nuotaikos, ir net nuo žmogaus sveikatos. Gebėjimas suprasti, kas yra juokinga, taip pat priklauso ir nuo patirties, juk suprasti humorą – tai sugebėti „įžvelgti“ kuo daugiau skirtingų asociacijų, kurias sukėlė juokelis, ištarta frazė. Jų gausa priklauso nuo patirties. Nors dauguma vaikų turi humoro jausmą, pasak psichologų, ypač stiprus ir „aukšto“ lygio humoro jausmas būdingas itin gabiems vaikams ir tai pastebima gana anksti. Tokie vaikai „mato“, kas yra juokinga tuose dalykuose ar reiškiniuose, kurie bendraamžiams nesukelia jokių emocijų.
Mamai atrodo, kad kūdikėlis šypsosi vos gimęs. Tačiau iš tikrųjų sąmoningai šypsotis pradeda tik sulaukęs trijų keturių mėnesių. Kai yra bučiuojamas, myluojamas, kilnojamas, malonumo pojūtis ima ir prasiveržia juoku. Kūdikis šypsosi ir numatydamas malonią patirtį, pavyzdžiui, kad netrukus bus švelniai pakutentas. Mažylis puikiai jaučia, kada mama yra gerai nusiteikusi, laiminga ir į tai taip pat reaguoja šypsena. Sulaukęs penkių mėnesių gudrutis jau moka „naudoti“ šypseną tikėdamasis pritraukti aplinkinių dėmesį. Psichologai mano, kad pamatai formuotis humoro jausmui „dedami“ aštuntą devintą gyvenimo mėnesį. Kaip tik šiuo metu kūdikis ima suvokti, kas yra pastovu, nekintama, o kas keičiasi, todėl objektus ir reiškinius jau gali įsiminti. Taigi paprastutis žaidimas „slėpynių“ (mama pasislepia ir netrukus vėl pasirodo sakydama „ku-ku“) yra svarbus žingsnis į tikrąjį juoką ir įrodymas, kad mažiukas „perėjo“ į aukštesnį intelekto raidos lygį. Juk „slėpynės“ kūdikiui bus linksmos tik tada, kai supras: mama dingo trumpam – tuoj pasirodys. Pasak psichologės Gintarės Meslinienės, humorą vaikas pradeda suprasti ir „priimti“ apie 3-4 gyvenimo metus. Iki šio amžiaus į pajuokavimus, kurie susiję su juo, reaguoja gana skausmingai, pyksta arba susigėsta. Apie 4 metus pradeda klausti: “Ar tu juokauji?" ir pats mėgina tai daryti. Juokauja gana primityviai, kartodamas girdėtas replikas, pasakymus, pavyzdžiui: “Na, seimo nariai, einam į darbą”. Tai, ką girdėjo, pritaiko prie situacijos ir laukia suaugusiųjų reakcijos. Jei tėveliai juokiasi, kartoja. Teigiama aplinkinių reakcija teikia pasitikėjimo.
Psichologė Dovilė Jankauskienė mano, kad humoro jausmas kaip asmenybės savybė atsiskleidžia tik 7-11 gyvenimo metais. Atsiradęs polinkis juokauti rodo brandesnius mąstymo, bendravimo sugebėjimus. „Norint suprasti ar papasakoti kitiems juoką, reikia mokėti ir atidžiai klausytis, ir žinoti, kas kitiems juokinga, ir tiksliai prisiminti, kas ir kaip buvo, numatyti pasekmes, daryti išvadas. Tokių sugebėjimų mažesni vaikai dar neturi, nes tik apie septintuosius metus vystosi konkretus operacinis mąstymas (gebėjimas klasifikuoti, lyginti, pastebėti daugiau to paties įvykio reikšmių ir t.t.). Vaikui iki 6 metų daug džiaugsmo teikia nesibaigiantys žaidimai žodžiais, sąmoningai daiktams suteikiami neteisingi pavadinimai, juokingi judesiai, garsai, nugriuvimai ir pan. Mokyklinukų tokie juokai nebetenkina, jų juokavimas atspindi žodžių daugiaprasmiškumą, situacijos netikėtumą ar absurdiškumą.
0 + 2-3 mėn. kūdikio šypsena reiškia, kad baigėsi naujagimystė ir „prabudo“ svarbus gebėjimas – džiaugtis gyvenimu. Kuo dažniau švelniai ir gerai nusiteikusi bendraukite su vaikučiu.
1 - 2 Mėgsta „fizinį“ humorą su netikėtumo elementais – kai kas tarsi netyčia nukrenta ir pan. Kartais ir patys linksmina, pavyzdžiui, apsiauna tėčio batus ir tipena po kambarį. Pajutę, kad pokštas „suveikė“, labai džiaugiasi.
2 - 5 Kalbos ir loginių klaidų, juokingų posakių, kalambūrų ir atradimų metas. Mėgsta žaisti „atvirkštukus“, pavyzdžiui, sako, kad jis yra didelis, o mama – maža. Juokiasi iš paveikslėlių ir pasakojimų, kuriuose įvykiai ar reiškiniai neatitinka tikrovės, pavyzdžiui, arklys sako „mū“, kiaulė vaizduojama su akiniais ir t.t. Mėgsta žaisti su garsais, žodžiais, kurie rimuojasi.
6 + Mėgsta tikroviškas mįsles, kurioms įminti reikia ir žinių apie pasaulį, ir vaizduotės: „Kelių virvės kamuolių reikia, kad galėtum apjuosti Žemę? Vieno, bet jis turi būti ilgas”. Svarbūs daugiareikšmiai kalbos sąmojai: “Kodėl krokodilas žalias? Nes nevirtas”. Šias mįsles suprasti reikia turtingo žodyno, gebėti žodžius susieti.
11 + Paaugliai ypač vertina humoro jausmą. Patinka absurdiškos mįslės: “kaip lengviausia nuskandinti povandeninį laivą? Pabelsti į jo duris”. Kad absurdiškos mįslės būtų juokingos, vaikai turi suprasti, jog absurdiška prielaida siūlo absurdišką atsakymą. Kai absurde įžiūrima logika, mįslės tampa juokingos, o ne kvailos.
Maži vaikai juokiasi iš džiaugsmo, malonumo ir tik tada, kai jaučiasi saugūs. „Jei vaikas auga ramioje, saugioje aplinkoje, jo poreikiai yra patenkinti, paprastai būna linksmas, linkęs krykštauti, mėgsta garsiai juoktis iš netikėtų dalykų (garsų, grimasų, judesių ir t.t.). Žinoma, reakcija priklauso ir nuo vaiko temperamento, t.y., sangvinikas bus linksmesnis, garsesnis nei melancholikas. Vaikas gali nesijuokti, jei kažko bijo, jam neramu, jaučia įtampą. Tačiau jei mažylis visiškai nesišypso, nereaguoja į juokingus garsus, grimasas, galima įtarti raidos sutrikimus, pavyzdžiui, autizmą, protinį vystymosi sutrikimą”, - pastebi psichologė Dovilė.
8 patarimai: