Kūdikio gimimas atneša daug džiaugsmo ir pakylėjimo. Tačiau kasdienis gyvenimas, rūpestis mažyliu jaunus tėvelius kartais išmuša iš vėžių. Didžiausias mūsų kaip tėvų savigarbos „naikintojas“ ir nemalonių minčių šaltinis būna nenumaldomas vaikelio verksmas. Pradžioje mes griebiamės įvairių raminimo „technikų“, jas visas stengemės išbandyti vos ne vienu metu. Vėliau sulaukiame žvilgsnių ir pastabų iš aplinkinių (pvz.: na kur gi jūsų tas rėksniukas?). Toks soacialinis spaudimas mus priverčia jaustis pačiais blogiausiais tėvais, negebančiais pasirūpinti dar visai mažutėle atžala. Galiausiai, nebežinodami ko griebtis, nuleidžiame rankas ir dirbtinomis šypsenomis, slopindami sukilusį pyktį bei nepasitenkinimą, bandome užkalbinti kūdikį, kuris tikrai nemano nusiraminti.
Kristina – jauna mama, kaip ir daugelis, susidūrė su verksniuko kūdikio problema. Tikėjimas ir laukimas gražių ir malonių akimirkų su pirmagymiu buvo išblaškytos tarsi rūkas vėjyje. „Dėja, tai tik akimirkos“ – atsidūsta ji mūsų susitikimo metu. Taip, jos neštumas vyko skalndžiai, jokių didesnių stresų nebuvo. Gimdymas, na turbūt kaip ir visoms. Ne, gydytojai mažylio sveikatos būseną vertina labai gerai. Tiesiog jis verksniukas.
Moters kalboje iškyla nepasitikėjimo savimi, bejėgiškumo jausmas, turbūt nesvetimas kiekvienai jaunai mamai ir tėčiui.
Kūdikio verkimas apverčia tėvelių pasaulį aukštyn kojom, nes jie tai interpretuoja kaip pavojaus signalą. Į visą šį procesą žiūrėkite kiek ramiau – juk kūdikis nemoka kalbėti ir tai vienintelė priemonė, kuria jis gali komunikuoti. Vaikas praneša tėvams, kas su juo vyksta. Verksmas – sveiko vaiko kalba. Juk rėkti reikia tiek daug jėgų. Kūdikis, kuris daug verkia yra stiprus. Atidesni ir ne tokie įsitempę tėveliai po kelių mėnesių jau pradeda skirti verkimo “atspalvius” – ar tai pagalbos šauksmas, ar kvietimas pabendrauti, ar pervargimo signalas ir pan. Duokite sau laiko atpažinti kūdikio verksmą, nepulkite jo tuojau pat tildyti.
Verksmingas kūdikis įneša nesusipratimus ir į poros santykius – kai vienas iš tėvelių “nesugeba” nuraminti kūdikio. Tėčiai dažnai “pralaimi kovą ” su verksmu: „Tik vyras paima ant rankų mažylį ir tuojau pat jį pravirkdo. Lyg tyčia. Jo pasiaiškinimai, kad nemoka nuraminti, mane stumia į aklavietę“. Motinystės jausmas jaunoms mamoms leidžia veikti intuityviai: jos net negalvodamos priglaudžia kūdikį, suranda jiems tinkamą pozą, pamasažuoja ir pan. Vyrai lieka nuskriausti, nes tėvystės jausmą jiems reikia išsiugdyti. Čia jie gali tikėtis pagalbos iš partnerės. Todėl svarbu, kad mama pamokytų jaunąjį tėvelį, jam pasufleruotų, o ne čiuptų verkiantį kūdikį iš rankų. Juk visi įgūdžiai ugdosi palengva.
Kartais nutinka, kad ir mamos “pralaimi nelygioje kovoje” su kūdikio verksmu: „mano verksniukas triukšmauja visą dieną, aš jį raminu visais įmanomais būdais. Pikta ir nusivylusi, galiausiai pripažįstu savo pralaimėjimą“. Tai atsitinka, kai po ilgos “darbo” dienos mama jau nebežino ko imtis, kad nuraminti verksniuką. Ramūs tėčiai tampa gelbėtojais, tačiau palieka labai nemalonų jausmą mamos širdyje : “Na kodėl aš negaliu nuraminti savo kūdikio?”. Taip atsitinka dėl mamos pervargimo: ji šypsosi per prievartą, priglaudžia be šilumos, bando užkalbinti ir prajuokinti, kai pačios akys liūdnos ir pavargusios. Vaikai tokį netikrumą jaučia, jie negali su juo taikytis, todėl jų verksmas dar labiau suintensyvėja ir tik dar giliau stumia mamą į nuovargio liūną. Tokioje situacijoje svarbi tėvelio ir kitų aplinkinių pagalba, kurios metu jaunoji mamytė galėtų atsipūsti.
Žinios apie vaikelio fiziologiją bei paros ritmą, turėtų įnešti šiek tiek aiškumo ir nusiraminimo. Įdomu ir keista, jog ką tik gimę kūdikiai gyvena kiek kitokiu ritmu, jų paros ilgis siekia net 25 val. Tai leidžia suprasti posakį “sumaišė dieną su naktimi”. Pirmosiomis savaitėmis, kūdikio miego ciklo trukmė yra maždaug 50 min. Tad nieko nuostabaus, jog jautresni kūdikiai pabunda kas valandą. Tokie nesusipratimai lemia tai, jog tėveliai pirmuosius mėnesius turi padirbėti „įstatant“ vaikelį į vėžias – paros rėžimą. Kūdikiui svarbu, kad tuo pačiu laiku jį žadintų, maitintų, praustų, migdytų. Dienotvarkė ne tik tėveliams leidžia lengviau tvarkytis su dienos darbais, bet ir kūdikiui suteikia saugumo ir stabilumo pojūtį. Tai labai svarbu jautresniems vaikams, kitaip vadinamiems verksniukams, kurie kiek ilgiau užtrunka adaptuodamiesi prie naujų gyvenimo sąlygų. Juk net ir suaugusiems žmonėms, pakitusios gyvenimo sąlygos kelia nemažai streso. Pabandykit prisiminti, kokie buvo pirmieji jausmai, kai išsikraustėte iš tėvų namų, nusprendę gyventi savarankiškai? Panika, nerimas, kas užmokės už butą, kas virs valgyti, kas uždirbs pinigus… Taip pat jaučiasi ir kūdikėliai, kurie sunerimę savo kūnelio šildymo, pamaitinimo problemomis, o dar ta šviesa, garsai, pojūčiai… su visomis šiomis naujovėmis mažyliai susigyvena per trejus pirmus mėnesius.
Kūdikis duoda signalą dėl labai “žemiškų” priežasčių: tai per karšta, per šalta, šlapia, jaučiasi alkanas, pervargęs ar vienišas. Visus šiuos nepatogumus mes stengiamės ištaisyti. Tačiau nutinka taip, kad rodosi lyg viskas tvarkoje, bet nuraminti verksniuko nepavyksta, net raminant įmantriausiai būdais: „ir sauskelnes keičiu, ir maitinti bandau, o apie supavimų ir liūliavimų variacijų gausą tai enciklopediją galėčiau išleisti. Niekas nepadeda...“. Tokios situacijos yra pačios nemaloniausios tiek tėveliams tiek kūdikiams.
Kūdikio būdravimo metu, tėveliai neriasi iš kailio ir stengiasi palaikyti mažylio gerą nuotaiką. Jį užima įvairiomis veiklomis, žaislais. Tačiau pamiršta, kad kūdikio dėmesio išlaikymo laikas dar visai trumputis, vos kelios minutės. Tik tokį laiko tarpą kūdikis su mumis efektyviai ir smagiai bendrauja. Dėmesio apimtis taip pat ribota - vaikelis sugeba priimti vieną arba du stimuliavimo šaltinius (suaugę žmonės priima tik du tris stimuliavimo šaltinius). Tėveliai tai turėtų prisiminti bendraujant su juo: vienu metu tik kalbiname, arba tik žaidžiame, rodome. Besirinkdami žaislus ir užsiėmimus, mes turime atsižvelgti į šiuos kūdikio dėmesingumo ypatumus. Jei ne (ryškūs, daugiafunkciniai žaislai ir įvairūs, besikeičiantys žaidimai ), mes rizikuojame per greitai nuvarginti vaiką.
Norėdami kuo taikliau patenkinti vaikelio bendravimo poreikius ir nepravirkdyti jo, tėveliai turi išmoktų atpažinti savo kūdikio nuovargio signalus. Nuovargio metu dažnai kūdikiai nukreipia akutes į šalį, pasikeičia gugavimo tonacijos, jų judesiukai tampa intensyvesni, stipresni, staigesni, kas juos pačius išgąsdina. Jaunųjų tėvelių užduotis – laiku pastebėti nuovargio signalus ir sumažinti žaidimo intensyvumą ar kūdikiui leisti pabūti ramioje aplinkoje. Juk perstimuliavimas veda į nuovargį, kas iššaukia ašaras ir sunkų nusiraminimą.
Pervargimo grėsmė kyla ir raminimo, migdymo metu. Kai vaikelis pradeda verkti ir jo raudos mums rodos jau tęsiasi amžinybę, mes griebiamės įvairiausių metodu. Paimame vaikelį ant rankų, supame įvairiu tempu, dėl savo kantrybės išteklių ribotumo keičiame supimo pozas, lakstome kaip išprotėję. Mažas kūdikėlis aprimsta trumpam ir vėl, mūsų dideliam nusivylimui, pradeda verkti. Nekontroliuojamo verkimo situacijai prasidėjus, reikėtų pirmiausia aprimti patiems. Galite palikti kūdikį savo lovelėje ir kelioms minutėms atsitraukti, išeiti iš kambario. Kartais nutinka, jog mažieji verksniukai palikti vieni, ima ir užmiega saldžiu miegeliu. Tai akivaizdus faktas, jog net ir raminant, migdant svarbu pastovumas. Tačiau jei verksmas nesiliauja, o rodos viskas išbandyta, prisiminkite vieną patį efektyviausią arba jums patogiausią raminimo techniką. Šis raminimo būdas neturi būti skubotas, judrus. Pasistenkite švelniai ir ilgesnį laiką taikyti šią raminimo metodiką. Tai „sugedusios plokštelės principas“, kuris padeda aprimti ir kūdikiui, ir tėveliams. Labai maloniai kūdikius nuramina judėjimas valso ritmu, sūpavimas neskubant.
Užmigdyti mažylį greitai ir be ašarų yra vienas iš didžiausių iššūkių kiekvieno jauno tėvelio dienoje: „Kai užmigdau, tai jaučiuosi didžiausią darbą atlikusi: rankos pavargusios, nugarą skauda“.
Ar jaučiatės pervargę ir nebeturite naujų minčių, kaip nuraminti kūdikį? Stebėkite ką vaikelis daro, kad nusiramintų. Dažniausiai tai bus kumštuko ar pirštuko čiulpimas, antklodėlės tempimas ant veidelio ir pan. Atraskite mažylio nusiraminimo „strategiją“ ir naudokitės ja.
__ Kad sėkmingai palydėti kūdikį į miego karalystę, suformuokite kūdikiui įprotį. Kiekvieną vakarą, prieš einant miegoti, atlikite kokius nors “ritualus”: išmaudykite, aprenkite pižamėle, paskaitykite pasakėlę, pamaitinkite krūtimi.__
Svarbu, kad kūdikis būtų migdomas tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje – savo lovytėje, kambaryje, tuo pačiu laiku. Augdamas vaikas mokosi per asociacijas. Geriausia, kad kūdikio miegamasis būtų skirtas tik miegoti. Jei tai darote diena iš dienos, tai vaikelis supras, jog jį ruošia miegui ir leis jam pasijausti saugiai ir ramiai. O jei jautiesi ramus ir mylimas, tai ir miegelis greičiau ateina.
Kiekvieną vakarą pasakykite savo kūdikiui, jog „atėjo metas miegoti“. Jeigu jūs tą sakysite nuo pat pirmųjų mėnesių, jūsų vaikui šie žodžiai asocijuosis su miegu. Galbūt pradžioje kūdikis to nesupras, tačiau, kai supras, klausys ir pats lauks, kol paguldysite jį į lovelę.
Būti verksniuko kūdikio tėveliais tikrai sukus darbas, kuris reikalauja daug vidinės stiprybės ir fizinių jėgų. Nors verksmas atrodo varginantis, tačiau jis byloja apie nepaprastus kūdikio fizinius ir psichinius gebėjimus, juk tik taip jis leidžia jums išgirsti apie save.