„Įšoko oželis į rūtų daržą“ arba Auklėjimo pradžiamokslis


Įšoko oželis į rūtų daržą, Oi vei, oi vei, į rūtų daržą. Išėjo bobutė ožio varyti,

Oi vei, oi vei, ožio varyti. Nedoras ožiukas nenor klausyti, Oi vei, oi vei, nenor klausyti.


Auginant mažuosius, tikrai sulaukiame tų ožiukų, kurie įšoka ne laiku ir ne vietoje. Ir kas keisčiausia, kad mažylio kaprizai prasideda gana ankstyvame amžiuje – apie 6 mėnesį. Tėveliai kartais nenori tikėti tuo, ir stengiasi atrasti objektyvias priežastis (ar sausas, ar pavalgęs, nesušalęs), kodėl mažylis zurzia. Dėl tokio „ragiukų dygimo“ tėveliai gana anksti (net besilaukdami mažylio) turėtų pasidomėti vaikų auklėjimo klausimais, pastebėti aplinkinius mažylius ir jų tėvelius – kaip jie sprendžia kilusias problemas.

Tėvystės vaidmuo yra vienas iš svarbiausių mūsų gyvenime. Susilaukus mažylio jis pralenkia savo svarba net darbuotojo, partnerio vaidmenis. Kiek mes ruošiamės profesinėms pareigoms – baigiame mokslus, važiuojame į komandiruotes, kvalifikacijos kėlimo kursus – tai užima ne vienus ir kartais net ne penkis metus. Eidami į įdarbinimo pokalbį domimės būsimomis pareigomis ir darboviete.

Su tokia pačia atsakomybe ir rūpesčiu turime žiūrėti ir į tėvystės darbą. Tačiau nuo ko pradėti ? Ar klausyti močiučių patarimų, skaityti protingas knygas, vadovauti užsienio šalių patirtimi?

Kad ir kaip keista būtų, bet pirmuosius auklėjimo principus ir pagrindus mes perimame iš savo tėvų. Tiesiog mes save įvertinam – ar geri piliečiai /žmonės mes užaugome. Jeigu atsakymas teigimas – tuomet didžiąją dalį auklėjimo principų mes pasiskolinam iš savo tėvų. Galbūt vaikystėje ir paburnojome apie tėvų griežtas bausmes, senamadišką nuomonę, tačiau patiems atsiradus kitoje barikadų pusėje, situaciją pradedame suvokti ir vertinti visai kitaip. Aišku, tėvų auklėjimas neišlaiko laiko tėkmės ir atsiranda korekcija – mūsų perskaityta literatūra ar nugirsti aplinkinių patarimai gali keisti mūsų vaiko auginimo principus, įnešti tam tikrus pakeitimus.

Žvelgiant globaliau – auklėjimas yra seno, patikrinto metodo pritaikymas savo šeimai. Tačiau ar verta įsileisti kitų kultūrų nuostatas ir auklėjimo principus? Iš Amerikos atėjusi mada, kad vaikams iki penkerių metų nieko nedrausti ir viską leisti, į Lietuvos šeimas įnešė daug sumaišties ir nesusipratimų. Kodėl taip nutiko, kas mūsų mažuosius pavertė monstriukais? Šis visko leidimo metodas, mus pasiekė ne iš vakarietiškų kultūrų, tačiau iš tolimųjų rytų. Taip, vaikams iki penkerių metų leidžiama viskas, jie būna mažaisiais karaliais. Tačiau vėliau ši situacija stipriai pasikeičia, ir iš mažylių reikalaujama visiško paklusnumo ir nuolankumo. Toks paklusnumas slypi ir jų kultūroje – stiprus religingumas, vyresnio žmogaus autoritetas, žiniuonio, vienuolio pagarba. Dėl šių kultūrinių skirtumų, jų mažyliai gavę visišką laisvę iki tam tikro amžiaus, vėliau neturi jokios galimybės „sumonstrėti“, kas nutinka mūsų vaikais. Deja, mūsų kultūra negali pasididžiuoti stipriu tikėjimu ir pagarba senoliams, todėl suvaldymas ir paklusnumas turi būti diegiami nuo pat mažumės. Tačiau kaip to pasiekti ?

Ėmė bobutė ilgą votegą, Oi vei, oi vei, ilgą votegą.

Uždrožė ožiukui per pat uodegą, Oi vei, oi vei ir per pat uodegą.

Vienas, tačiau tikrai ne teisingiausias būdas, pateikiamas ir liaudies išmintyje. Fizinės bausmės naudojimas žemina vaiko orumą, kelia keršto, neapykantos, baimės jausmus. Tokius būdus naudodami mes parodome, jog šitaip elgtis galima, norint pasiekti savo tikslų. Tačiau, juk mes nenorime užauginti padaužos.

Tad kokių priemonių imtis auklėjant vaikus? Kokia ta stebuklinga lazdelė ar rykštelė?

Atsakymas paprastas – taisyklės ir aiškūs nurodymai vaikui. Kūdikis pas mus ateina nieko nežinantis ir nepažįstantis. Todėl mes turime suteikti jam ribas, kurios garantuotų mažylio saugumą ir mūsų ramumą. Pradžioje taisyklės būna labai paprastos ir konkrečios – „Neliesk, nes karšta; nelipk, nukrisi“ ir pan. Nustatyti ribas – tėvų uždavinys. Jei jie jų nenustato, vaikas jų išsireikalauja pats. Norėdami pasijusti tvirčiau, jis tol stengiasi atkreipti dėmesį, dažnai bloguoju būdu, kol tėvai pagaliau imasi auklėjimo užduočių.

Taisykles, konkrečius nurodymus ir draudimus turėtų lydėti ir pasiūlymai, ką vaikučiui vietoje to daryti. Tai svarbu, nes uždraudus, vaikai nežino ko imtis ir dažnai mums paantrina, tik priešingai – „Neimk“ – „Imk“. Tai aiškinama, kad vaikai dar nesuvokia žodžio „Ne“. Tačiau reikia įvertinti ir tai, jog mūsų vaikų gyvenimiška patirtis dar labai maža, jų elgesio pasirinkimo bagažas labai mažas. Tad turime pagelbėti savo vaikams ir papildyti jų pageidaujamo elgesio klodus – „Nebėgiok aplink stalą, geriau einam į tavo kambarį piešti“. Atkreipkite dėmesį, kad pasiūlymas turi būti labai konkretus ir aiškus.

Abstraktūs pasiūlymai tikrai nieko negelbėja, nes paliekama laisvai interpretacijai. „Būk geras, nelakstyk.“ Tai nieko nesakantis prašymas, juk būti geru galima visaip – pavyzdžiui šokinėjant ant lovos. Turbūt kyla klausimas, kaip? O gi visai paprastai – lengva būti geram šokinėjant ant lovos, nes tada nekyla grėsmė mamos servizui, kuris yra ant stalo, aplink kurį ką tik bėgiojau. Šis pavyzdys rodo, kad vaikų sprendimai kartais mums būna netikėti, tačiau juose visada slypi subjektyvi tiesa, tik ar mes ją suprantame.

Nustatinėjant taisykles yra dar vienas kintamasis – nuoseklumas. Apie šeštą mėnesį mažyliai pradeda suvokti, kad gali manipuliuoti aplinką savo verksmu, savo juoku. Jie tai ir daro. Tėveliams susidūrus su tokiais mažaisiais manipuliatoriais, nežinia, ar duoti, ko vaikas nori, ar jau iškart galvoti ir riboti pageidaujamų daiktų sąrašą.

Deja, mes kaip tėvai turime būti gana nuovokūs ir numatyti kelis ėjimus į priekį – suteikus privilegiją vaikui, teks ją tenkinti ir toliau. Dažnai mažųjų manipuliatorių aukomis tampa mobilūs telefonai, nuotolinio valdymo pulteliai, mašinos rakteliai. Tėvai nespėja jų keisti, nes kartą susigundę jais sudominti vaiką stovint eilėje prie daktaro ar parduotuvėje, vėliau susiduria su šių daiktų reikalavimu ir zirzimu. Tad suteikiant kažkokias „privilegijas“ vaikui reikia susimąstyti, „ar tai aš galėsiu duoti visada, ar tai nereikalaus gana nemenkų investicijų?“. Jeigu atsakymas „Ne, to aš negaliu suteikti“, tai net nesiūlyti vaikui tokios veiklos ar daiktų.

Net kai esame apsisprendę laikytis tam tikrų taisyklių, deja mes nesame visiškai garantuoti aplinkinių poelgiais. Močiutės, seneliai, auklės, tetos, kartais net ir partneris ne visada pritaria mūsų nustatytoms taisyklėms. Tokie nesusiderinimai įneša neaiškumų vaikui. Dėl savo menko amžiaus jie linkę vadovautis malonumo principu, kuris ne visada parankus jums. Todėl suderinkite taisykles su partneriu, o kitus artimuosius informuokite apie leidžiamus ir draudžiamus dalykus. Tai leis išvengti bereikalingų nesusipratimų ar net nemalonių konfliktinių situacijų. Jeigu jos ir iškiltų, stenkitės jas aiškintis atskirai nuo vaiko. Taip galėsite išsaugoti suaugusiųjų autoritetą ir priimti bendrus sprendimus.

Sudarius nuoseklius taisykle ir jas suderinus su partneriu, jus vis tik negalite būti ramūs dėl jų laikymosi. Pats pagrindinis „tvarkos griovėjas“ yra jūsų mažylis. Tai jis daro kasdien – jis tikrinasi „o ar šiandien irgi negalima vazos?“. Taip nutinka ne todėl, kad vaikas yra nekontroliuojamas ir tyčia nori mus suerzinti. Tiesiog dėl dėmesio ir atminties ypatumų ankstyvame amžiuje kyla daug nesusipratimų. Dėl dėmesio trumpalaikiškumo vaikas galėjo neįsidėmėti naujos taisyklės, dėl nedidelės atminties apimties, savaitės eigoje galėjo ir pamiršti. Šie psichiniai ypatumai lemia, kad mažylis nuolatos tikrina ribų tvirtumą.

Tačiau yra ir kitų priežasčių, kodėl mažyliai linkę mus išbandyti - tai mūsų pačių nusižengimas iškeltoms taisyklėms – „Na gerai, bet tik šį kartą. Na tu tik nezursk, imk jau tą saldainį.“. Net ir menki nusižengimai leidžia suabejoti visa sistema. Kartą parduotuvėje gavęs neplanuotą saldainį „už“ patemptą lūpą, vaikas sekantį kartą tikrai pravirks, rėks, kris ant žemės...Patys padarę nedidelį tarpelį, mes sulaukiame visa griaunančios jėgos, kuri iš paklusnaus vaiko jį paverčia į neklaužadą, kurio mums darosi gėda viešumoje.

Įvykus tokioms situacijoms, nekreipiant į aplinkinius žmones dėmesio ir nevertinant, ar tai man patogu ar ne, mes turime nutraukti šį ydingą ratą. Šiuo atveju pasišaliname iš parduotuvės kartu su vaiku, nepatenkinę jo noro. To pasakoje turėtų sekti logiškai pagrįsta bausmė – neiti į parduotuvę tam tikrą laiko tarpą ar panaši bausmė – bei būtinai kalbėti su vaiku apie tai, ką jis darė negerai, ko iš jo tikimasi sekantį kartą. Prieš einant kartu į parduotuvę, priminti vaikui , ką planuojate pirkti ir ko tikimasi iš jo. Tai parodys jūsų tvirtumą šioje situacijoje ir apsaugos nuo noro laužyti taisykles. Juk jūs mažyliui esate reikšmingiausi žmonės pasaulyje.

Kodėl vis tik reikia likti nuosekliam ir ištikimam savo nustatytoms taisyklėms?

Susidūrę su tokia žinia, tėveliai kartais nelabai nori tuo patikėti, jie mano kad bus nuobodūs, neįdomus vaikui ar net senamadiški. Tikrai taip nėra – kas kartojasi diena iš dienos tikrai nėra nuobodu mažyliui. Rutininė veikla vaikui suteikia saugumo, jis gali prognozuoti aplinkos įvykius – „taip pasielgus, mama mane sulaikys už rankos; kai susitvarkius žaislus – manimi pasidžiaugs“. Turėdami aiškias ribas, vaikai lengviau suvokia savo socialinę priklausomybę, patikimumą, tvirtumą ir išskirtinumą. Tik būdamas saugus, vaikas gali aktyviai domėtis aplinka ir tobulėti.

Ribos nėra nekintantis dalykas. Kuo vaikas vyresnis, tuo labiau jis pasirengęs dalyvauti sprendžiant konfliktus - tai reiškia, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Įsigyjant brangius dalykus: muzikinius centrus, kompiuterius ir pan. šalia įrenginio gauname naudojimosi instrukciją. Būna aišku, kur , ką ir kaip spausti, dirbti, rasti. Tačiau susilaukus mūsų didžiausio turto – vaikelio, tokių dalykų niekas neprideda. Tenka patiems kurtis taisykles ir auklėjimo būdus. Neretai tai kelia nerimą ir nesusipratimus.

Tėvų darbas ypač sudėtingas ir reikalaujantis didelio atidumo, juk ir garantinio lapo niekas nepridėjo.

Gintarė Meslinienė

VŠĮ Psichologinio konsultavimo grupė