Sveiki,
Labai įdomu būtų sužinoti, kokią įtaką daro vaikui labai populiarūs tarp mažųjų teletabiai, tvyniai, paslapčių sodo gyventojai. Girdėjau įvairių nuomonių - kad jie skirti silpniems protiškai vaikams, ar tarkim, kad šie filmukai kaip tik sukurti pagal visas ugdymo ir vaiko lavinimo taisykles. Kaip yra iš tikrųjų?
Manęs nežavi, kad iš viso to padaryta labai DIDELĖ komercija. Auginu 6,5 mėnesių dukrytę, ir, manau, mūsų irgi neaplenks šie teletabiniai herojai. Žinau, kaip vaikai nuo jų užsihipnotizuoja.
Kur ieškoti atsakymo? Gal jūsų žurnale rašantys specialistai ar kolegos kažką gali pakomentuoti? Įdomu netgi būtų straipsnis apskritai apie televizines vaikų programas, filmukus. Mama Živilė
Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis pritildytas televizoriaus garsas mažylį tik užliūliuoja, migdo. Dviejų trijų mėnesių kūdikis jau atkreipia dėmesį - pasuka galvutę į šviečiantį ekraną. Dar po dviejų mėnesių vaikas atkreips dėmesį į tai, kad ekrane kažkas juda.
Ryšys tarp matomo ir juntamo atsiranda labai anksti. Tyrinėtojai 4 mėn. vaikams pademonstravo du animacinius filmukus: pirmu atveju garsas buvo sinchroninis, o antru - ne. Vaikučiai labiau domėjosi ,,teisingu” filmuku.
TV vaizdai patrauklūs mažyliams, nes jie spalvingi, triukšmingi ir greitai kintantys. Jie pritraukia vaikų dėmesį dėl dviejų priežasčių. Ankstyvojoje vaikystėje dėmesys yra sekeltyvus – susidomiu tuo, kas man malonu ir įdomu. Visus šiuos reikalavimus atitinka TV. Kita dedamoji – vaikai yra vedami malonumo principo, TV suteikia malonius išgyvenimus be jokių pastangų, galvojimo, ką nuveikti, kad būtų smagu.
Esu girdėjusi, kad filmukus apie teletabius autoriai kūrė su psichologų pagalba, rekomendacijom. Ugdymo procesas vykdomas filmuke pritaikytas prie vaiko psichinių savybių, dėsnių – dėmesio kaitos, atminties procesų ir malonumo principo. Su neįgalumu tai neturi jokio ryšio. Visuose filmukuose informacijos labai nedaug, aplinka „švari“, jokių papildomų trikdžių, kurie pritrauktų mažylių dėmesį. Pateikiama ugdomoji medžiaga ryški, didelė, aiški. Suteikiamos žinios “apžaidžiamos” bent jau trejomis veiklomis – vizualiai (piešinukai), audialiai (dainelės), kinestetiškai (šokiai, plojimas). Informacijos pakartojimas pasibaigiant “pamokai”.
Šiuos principus taiko visi ankstyvojo ugdymo pedagogai. Neįgaliems vyresniems vaikams patinka šie filmukai, nes jų raida ir psichiniai procesai sulėtėję. Jei vaiko raida nesutrikusi, teletabiniai filmukai pasidaro nebepatrauklūs apie 4-5 metus, nes jų psichinės galimybės išauga ir jiems darosi nuobodu.
Šis filmukas patrauklus ir tuo , kad juose vaikas tarsi įgyvendina savo troškimus. Žiūrėdamas filmuką, vaikas tapatinasi su veikėjais, o tuose filmukuose teletabiai daro daug ką, ko labai norėtų mažas vaikas. Filmukuose vyrauja labai šilta atmosfera (tai patinka vaikams), viskas vyksta labai lėtai ir suprantamai (turbūt dėl to suaugusiems atrodo, kad tie filmukai kvaili, bet jie tiesiog yra pritaikyti vaiko supratimo tempui).
Juose nėra didelių ir nemalonių emocinių išgyvenimų. Net atsisveikinimas “įvelkamas į malonų rūbą” : visada apie pabaigą pranešama iš anksto, po to dar vyksta kažkoks veiksmas, ir tik tada būna pabaiga.Vaikui duodama laiko susitaikyti su nemaloniu jausmu, kad jau baigiasi įdomus dalykas. Tokį atsisveikinimo principą galima taikyti ir tikrovėje .
Atsakydama į šį klausimą, remčiausi trejomis prielaidomis:
Žmogaus atminties ir įsiminimo procesai – mes įsimename tai, kas keista, juokinga ir patraukia mūsų dėmesį. Keisti vardai tikrai „iškrenta“ iš kasdieną vartojamų žodžių konteksto. Mažylis tik išgirdės užuominą, pirmą skiemenį, jau atbėga iš kito kambario.
Tokie vardų sąskambiai primena mažylių gugavimą ir pirmuosius jų tariamus žodžius ar sakinius, kuriuos atkoduoja tik įgudusių tėvelių ausis.
Taip pat jie panašūs į dainavimą ar net į žaislų skleidžiamus garsus – linguokliukai, barškučiai, šokliukai.
Jau trejų metų vaikas pradeda suvokti skirtumus tarp berniukų ir mergaičių. Jų belytiškumas tikrai nėra žalingas. Tačiau labiau buvo sunerimta dėl to ar vaikų pamėgtas Tinkis Vinkis nėra homoseksualus (Tinkis Vinkis – vaikų suvokiamas kaip vyriškos lyties atstovas, beveik niekada nesiskiria su moterišku atributu – raudona rankine)? Šis klausimas prieš dvejus metus paskatino Lenkijos vaikų ombudsmenę Ewą Sowinksą kreiptis į psichologus. Jiems buvo pavesta įvertinti, ar serialas gali būti rodomas per visuomeninę televiziją. Ir psichologai įvertino – teletabis vaikams nepavojingas.
Tikrai ne. Filmukų peržiūros galima griebtis kaip papildomo informacijos šalinio ar trumpalaikės auklės, tačiau jokiu būdu negalima ja piktnaudžiauti. Vaikams, dažnai žiūrintiems į dvimatį ekraną, atrofuojasi erdvės suvokimo ir apskritai pastabumo įgūdžiai. Jau po 30 sekundžių žmogaus smegenų veiklos aktyvumas sulėtėja, ima dominuoti alfa bangos, pasiekiamas atsipalaidavimas, savotiška hipnozinė būsena – nekritiškumas transliuojamai informacijai, budrumo, mąstymo sulėtėjimas.
Vaikų psichologai pataria mažylio iki vienų metukų nepalikti prie televizoriaus daugiau nei 15 min. Šiek tiek vyresnis vaikas - 1-3 m. gali žiūrėti iki pusvalandžio. Vyresni darželinukai gali vaikams skirtas laidas žiūrėti jau valandą. Sudėtingesnius TV produktus galite siūlyti nuo pačios mažumės, tačiau reikalingas tėvelių paaiškinimas. 18 mėn.-3 m. mažylis jau suvokia siužetą, tačiau kad jį suprastų tinkamai, reikia, kad suaugusieji paaiškintų. Stenkitės nepalikti vaiko vieno su įjungtu televizoriumi ar vaizdo grotuvu.
Vaikučiui dar labai trūksta žodžių, kad galėtų išreikšti savo jausmus. Jam turite pagelbėti jūs. Įgarsinkite tai, ką jūsų atžala jaučia, ką mato, su vyresniais vaikais galite aptarti kokie buvo galimi herojaus sprendimai, ar gerai pasielgė.
Lavina, tačiau niekas kitas taip neugdo, kaip tiesioginis vaiko ir jūsų kontaktas. Pastebėkite kokiu principu sukurti šie filmukai ir patys pamodeliuokite taip žaidimą – supažindinimas su norima negausia informacija (pvz.: 3geometrinės formos), veiklos kaita kas 5-10min (pažiūrim į formas, jas piešiam, padainuojam, pajudam ar pašokam pagal formas), pirminės informacijos pakartojimas. Tokio užsiėmimo metu jūs lavinsite kiekvieną vaiko juslę, bus sudirginti visi smegenų centrai, o tai pilnavertis pasaulio pažinimas. Išmokysite kritiškai mąstyti, stebėti detales. O svarbiausia, išmokysite kūrybiškai veikti, nelaukti, kol kas pralinksmins ar nustebins.
Patys mažiausieji žiūrovai linkę susitapatinti su pagrindiniu filmuko veikėju ir vėliau ilgai išgyvena tai, ką matė. Todėl kartais labai pergyvena dėl herojų nesėkmių. Tik 3-4 m. vaikas pradeda suprasti vaizduotės ir realybės skirtumą. Jis jau žino, kad animacinis filmas - tai nėra tikras gyvenimas, ir su malonumu tyrinėja nuostabių princų, fėjų ir kalbančių gyvūnų pasaulį, kuris paskatina jo vaizduotę.
Informaciją paruošė
Gintarė Meslinienė
Psichologė
Straipsnis publikuotas: "Mamos žurnalas" 2010-02