Justina Stučinskaitė
Buvo laikai, kai vyrai išeidavo į karą. Arba cigarečių. Bet grįždavo po dešimtmečio. Buvo laikai, kai moterys savo noru užsidarydavo Dramblio Kaulo bokštuose ir ko nors juose dusulingai laukdavo. Buvo laikai, kai vaikai, pridavę iš rūsio surinktus „Žigulinio“ alaus butelius, už gautas kapeikas skuosdavo į kiną žiūrėti vis to pačio kino šedevro su Brus‘u Lee. Sveiki buvo žmonės. Ir štai atėjo laikai, kai niekur eiti nebereikia. Nes viskas- karas, kinas, seksas, proza ir simfonijos, pėdkelnės ir karbiuratoriai, netgi padorios princesės ir princai- patys ateina pas mus, tik tereikia turėti modemą bei pakenčiamos spartos interneto ryšį. Taip ir susirgo žmonės (?).
Tik nenusiminkite, jūs tikrai nesate toks vienas- pasaulyje yra dar apie 35 milijonai asmenų, nuolat besinaudojančių internetu bei jo priklausiniais. Vadinasi, visi jie varsto interneto erdvių duris: semiasi žinių bei mokosi/ vienijasi ir skiriasi/ taškosi piktais komentarais ar dirbtinai kuriamomis „antimis“/atgailauja ir deklaruoja/ rašo dienoraščius/ filmuoja savo šokančius pilvus, dainuojančias kates, pokalbius su ufonautais, demonstruoja venų raižymąsi ir pan./ kuria viską, ką iš viso įmanoma sukurti visoje planetoje ir kitaip palikti žymę. Taip kalbėdami apie interneto virtualybę, dažnai lyg purviną vėliavą pirmose gretose ir nešame būtent tą „palieka žymę“. Tarsi tai būtų bjauru, negarbinga ir apskritai, net neintelektualu kalbėti, oi ne ne. Kibernautai kaltinami sergą, nes mažais aštriais XXX kilobaitų per sekundę dantukais nugraužia sveikus ir normalius tikrojo gyvenimo socialinius ryšius. Tačiau gal reikėtų šiek tiek reanimuoti virtualios erdvės reputaciją, pasak skeptikų, virtusią kone šiukšlių dėže?
Turėdama nemažą virtualios realybės patirtį, leidžiu sau postringauti, jog virtualumas gali būti išsigelbėjimas daugeliui užimtų, pervargusių, intravertiškų ar bendravimo sutrikimų turinčių asmenų. Šališkas požiūris? Be abejo. Bet kažkam juk reikia palaikyti ir kitą barikadų pusę. Beje, būtent tą, kurioje praleidžiame nemažai laiko. Ir nuoširdžiausiai pažadu, ateityje praleisime dar daugiau.
Pasak psichologės Gintarės Meslinienės iš Psichologinio Konsultavimo Grupės, jau N.Sannicolas minėjo, jog internetas turi psichodramatinį, terapinį aspektą, mokantis naujos elgsenos, naujo identiteto, rolių. Tai vieta, kur žmogus jaučiasi laisvas, nevaržomas socialinių normų, kitų nuostatų. O laisvė, ypač moralinė, kaip žinia, didi vertybė. „Be abejo, visuomeniniame bendravime pasirodo viešasis Aš vaizdas. Skirtingose situacijose asmuo gali rodyti skirtingas savo Aš puses. Kontaktuodami su kitais, mes žodžiais, neverbaliniais signalais bei elgesiu visada prisistatome, kokie esame arba norėtume būti. Tačiau skirtumai tarp viešojo Aš realiame gyvenime ir viešojo Aš internete yra ryškesni, kai kada jie būna net priešingi vienas kitam. Toks viešojo Aš vaizdo “suskilimas” įdomus fenomenas. Virtualus bendravimas palieka mums erdvės sukurti ar išbandyti naujus elgesio būdus, todėl mes galime tapti agresyvesni, nors realybėje esame labai ramūs ir tai mus kartais erzina. Trumpi susirašinėjimo sakinukai ar žodžiai palieka laisvės interpretacijoms ir fantazijai, vaizduotei; asinchroniškas bendravimas leidžia mums labiau susimąstyti apie savo atsakymą, apie jo nešamą informaciją t.y., kokį įvaizdį mes norime sukurti pašnekovui“,- kalbėjo G.Meslinienė. Gal todėl labai dažni aršieji ir nepraustaburniški naujienų portalų komentatoriai- santūrūs kostiumuoti vyrukai, gal todėl kuklios pajuodusiais paakiais vienišos mamos pokalbių svetainėse- pasivadinę tavo_pupka, sexyte69, karshtute ir pan.?
Pasak psichologės, įvairių tyrimų duomenimis, žmonės, kurdami tam tikrą įspūdį apie save, yra linkę išgalvoti arba pirmiausia akcentuoti septynis pagrindinius Aš aspektus: 1) socialinius bruožus (malonus, šiltas); 2) socialinius sugebėjimus (supratingas, mandagus); 3) protą ir kūrybiškumą; 4) motyvaciją (energingas); 5) moralę ( sąžiningas); 6) statusą; 7) tokias asmenybės savybes, kaip kuklumas ir santūrumas, kurios padėtų įtikti klausytojus teigiamais pristatančiojo bruožais. Štai ir aš, rašydama šį... rašmenį (negaliu pavadinti to straipsniu), stengiuosi būti sąmojinga, nenuobodi, nemigdyti savo bubenimais, vartoti daug gudrių žodžių bei atrodyti užjaučianti tuos, kurie valandų valandas internete „perka“ automobilius už įsivaizduojamus pinigus, naktimis kalbasi apie meilę su gražių merginų nuotraukomis, skaito svetimus kelionių dienoraščius ir dedasi be proto daug žiną apie keliones autostopu ar dėl nuolatinio Counter strike‘o lošimo tapo kone asocialūs. (Iš tiesų, tai man jie visiškai nerūpi). Taip suformuojame virtualųjį Aš, džiaugiamės savimi, mylime save dar labiau (arba nekenčiame dar karščiau). Mus priima/ atstumia tokius, kokius patys save paserviruojame ant to didelio viskuo nukrauto http:// stalo. Tačiau bet kokiu atveju- save realizuojame. O prisiminus garsiąją A.Maslow piramidę, iliustruojančią žmogaus poreikių hierarchiją, ant aukščiausiojo jos laiptelio ir stovi savirealizacijos poreikis: savojo potencialo realizavimas, savęs kaip asmenybės įprasminimas. Tikslas pasiektas. O priemonės, jų moralumas? Hm... Bet juk meilėje, kare ir internete tikslai pateisina visas priemones.
Viskas, kas bent kiek liečią platųjį vartotojų srautą, nepaisant turinio (nuo Radži iki reklamuojamų skalbiamųjų miltelių), per ruporus ar puse lūpų išvadinama pop kultūra ir nurašoma į the bestsellers (liet.geriausiai perkamų) artelę. Jiems skiriama visa rampos šviesa, viršeliai, juokeliai, paskalos ir kiti su viešumu vienaip ar kitaip susiję dalykai. Tokių the best knibždėte knibžda ir internetas, tačiau kaip plačioje ir geraširdėje motinos širdyje, virtualybėje atsiranda vietos ir nesuprastiems ar nesuprantamiems kūrėjams. Naudojantis viena populiariausių paieškos sistemų, kurios pavadinimo minėti ir nereikia, pakanka įvesti vieną ar kitą kokio kad ir poezijos korifėjaus frazę, ir akimirksniu galėsite mėgautis jo išsikankintais-išsidžiaugtais kūrybos skanėstais. Įsijungę TV, galų gale, užsukę į nediduką knygynėlį, tikrai lengvai nerasite vieno ar kito kūrinio, ypač, jei minėtasis korifėjus nepateko tarp the best dalyvių.
Lygiai taip pat įvedę bet kokį raktinį žodį, galite rasti tuntus niekam nežinomų svetainių, kuriose, lyg kokie kukluksklanininkai, reziduoja Gausybės ragas šviesių, puikių, per gerų, todėl neįkandamų pop protezams asmenų. Kaip „Varpas“ ar „Aušra“ savo raidelėmis siekė lietuviškų akių, ausų ir širdžių, taip laidais ar bevieliu ryšiu iš mūsų kompiuterių į galvas srūva muzika, kurios niekada negros radijo stotys, literatūra, kurios nespausdins jokia bent šiek tiek apie pinigus nutuokianti leidykla, filmai, po kurių neatsitokėji iki išaušta rytas. Be abejo, srūva ir smurtas, pornografija, keiksmažodžiai, iškrypėliai ir nepilnamečiai, nebemokantys rašyti be w, sh ir x simbolių. Tačiau aš anoje barikadų pusėje. Jau sakiau.
Keliaujant per virtualias erdves, pakeliui galime sutikti dar keletą pliusų. Nekalbu apie laiko taupymą mokant komunalinius mokesčius ar perkant žuvų konservus elektroninės bankininkystės tyruose, nemokamą laikraščių skaitymą ar piratinį muzikos platinimą (kaip autorius, nevertinu to pliusu, tačiau visi mes- vartotojai..). Įdomus dalykas yra tai, jog kibernetinis gyvenimas, apribodamas neverbalinę informaciją, atveria žmonėms naujų galimybių langą ir galėtų veikti kaip tam tikra terapija – formuojasi naujo elgesio modeliavimo ir išmokimo erdvė. Čia kiekvienam suteikiama galimybė susikoncentruoti, ugdyti tam tikrus savo asmenybės aspektus, netgi tuos, kurių niekada negalėjo išreikšti santykyje „akis į akį”. Čia asmuo taip pat gali sužinoti kitų žmonių reakcijas į jį, naujus elgesio modelius, gauti grįžtamąjį atsaką ar net pastiprinimą. Realioje visuomenėje, mėginant kai kuriuos eksperimentinius elgesio metodus, neabejotinai tikrai žymiai dažniau rizikuosite būti aplamdytas, gal net sumuštas, aprėktas, išvadintas akiplėša ar iškrypėliu- nors viso labo sugalvojote visoms troleibuso ponioms savo noru pažymėti bilietėlį. „Ši erdvė patogi tuo, kad joje pasipraktikavus naujų socialinių vaidmenų, juos galima pabandyti pernešti į kasdieninį, realų gyvenimą. Tai unikali socialinė situacija. Kibernetinis gyvenimas- tai tik dar vienas žongliravimo ir keitimosi manevrų įrodymas“,- sako G.Meslinienė. Iš tiesų, kaip būtų miela, jei visos virtualios gėlės, šypsenos, bučinukai ir kitokie seilėti skaitmeniniai dalykai materializuotųsi. Tačiau stebuklų metas - tik per Kalėdas.
Nesvarbu, sloguojate ar kosite. Kūniški dalykai nesvarbu. (Internete nėra kūno.Yra tik jo vaizdas). Svarbiau, kiek laiko jūs būnate ten. Tarp tų draugų, tų realijų, tų nuomonių, pirkinių, akcijų, kainų, žaidimų su trimis gyvybėmis ar 3D pasimatymų. Pasak psichologės, kai virtualumas tampa nebevaldomas, tai jau ima kvepėti interneto priklausomybe, o tai tas pats nevaldomas elgesys kaip ir lošimai, alkoholis, narkotikai. Mat priklausomybės – tai valios sutrikimas. Užsienyje netgi tokia diagnozė yra pripažįstama profesionalų bei skiriamas specialus gydymas. „Kadangi tai priskiriama valios sutrikimams, pirmiausia reikėtų užsiimti šios savybės ugdymu savyje. Iš pradžių reikėtų nuspręsti, ar virtualumas man problema, nes tik susivokus, šiame etape galime kažką pakeisti. Tada reikėtų apgalvoti ir surasti priežasčių, kodėl aš turiu šio dalyko atsisakyti, kodėl jis man trukdo. Numatyti apribojimo planą – dienotvarkė su griežtai ribotu valandų skaičiumi, kiek aš praleidžiu prie kompiuterio. Jei labai sunku, galima mažinti valandų skaičių po truputėlį. Ir kas labai svarbu – tai numatymas, ką veiksite vietoj sėdėjimo prie kompiuterio. Ta pakaitinė veikla turi būti kuo mėgstamiausia, kad jaustumėtės paskatinami. Tai svarbu, nes virtualioje realybėje jūs sulaukiate labai daug palaikymo tiek bendraudami, tiek realizuodami save. Kai jau apsimąstysite šiuos dalykus, numatykite datą, kada to pradėsite laikytis. Galite pranešti artimiesiems, iš kurių sulauksite palaikymo. Nepamirškite ir patys save paskatinti už dieną, kurią praleidote be kompiuterio. Nelabai malonus dalykas, bet galimi atkritimai – kai nebeatlaikę pradėsite vėl ilgai sėdėti prie kompiuterio. Nenusiminkite, valia - jau toks dalykas, arba ją turi labai tvirtą, arba, kol ją išsiugdai, praeina nemažai laiko“,- kalbėjo G.Meslinienė. Aš sergu. Deklaruoju tai savo kiberdienoraštyje. Ir gydytis nenoriu. Tad vienintelis kelias- išsikelti gyventi į veidrodžių šalį- internetą. Pas jus, gerieji. Neverk, mama. Nuolat tau rašysiu. Myliu.Bučiuoju.
Alisa69
Straipsnis publikuotas: "Miesto IQ" 2008-05