„Rytas. Kaip visada skubėjimas, karšta kava ir... Mano mažasis nenuorama. Pradedu jį rengti ir sagstyti sagutes. O jis ištraukia man iš rankų savo megztuką ir vyriškai taria „Aš pats.“ Šiek tiek nustembu. Stebiu kaip mano sūnelis lėtai, kreivai ir nemokšiškai segasi sagas. Man kyla nerimas ir susierzinimas, pavėluosiu į darbą. O ką daryti su kreivai susegtomis sagomis, nejaugi jį tokį leisti į darželį?...“
Tai kiekvienos šeimos, auginančios mažamečius vaikus, kasdienės problemėlės. Tačiau jos tik iš šalies gali atrodyti nereikšmingos ir paprastos. „Aš pats“ klausimo sėkmingas išsprendimas yra kelias į pasitikinčios, atsakingos asmenybės augimą. Kada ir kaip tinkamai pasielgti mokymo ir mokymosi metu?
Vaikutis į šį pasaulį ateina nieko nežinodamas tik vedinas pagrindinių instinktų ir poreikių. Pirmuosius savo gyvenimo metus jis praleidžia tyrinėdamas aplinką – ar ji saugi ar atsiliepia į jo verksmą ir pagalbos prašymą. Kai mažylis supranta, kad aplinka palankiai nusiteikusi ir linkusi jam pagelbėti jis pradeda mokyti, kaip manipuliuoti ja: kaip atidaryti uždaryti stalčius, kaip autis batus, mokytis skaityti ir kt.
„Aš pats“ amžius ypač pasireiškia apie antruosius gyvenimo metus, kuomet mažylis savais žodeliais ir gestais pradeda reikšti norą būti savarankišku. Šio amžiaus periode svarbu tapti savarankišku nuo tėvų globos. Jei tėveliai per daug rūpinasi vaiko saugumu ir neskatina savarankiškumo, vaikučiui kyla gėdos jausmas, jog jis per mažas, per menkas tokiai veiklai.
Teikiant per didelę globą, galima sutrikdyti sekantį raidos etapą (3-6 metai), kuomet vaikas rodo iniciatyvą mūsų kasdien atliekamai veiklai – apsiauti batus, užsisegti sagą, plauti indus. Jeigu leidžiama vaikui atlikti tuos darbus ir nesumenkiname jo, tuomet pradeda formuotis pareigos ir atsakomybės jausmas. Nuolatos kritikuojamam ir nesulaukiančiam suaugusiųjų pagalbos vaikui, gali kilti kaltės jausmas – „aš viską tik gadinu“. Taip nuslopinsime vaiką, jis bijos imtis bet kokios veiklos, taps nepasitikinčiu savimi. Pasitikėjimo jausmas labai svarbus 7-11 metų periodu, kuomet vaikas mokosi meistriškai, o kartais net tobulai atlikti tam tikras veiklas – skaityti, rašyti, skaičiuoti, groti, piešti, šokti.
Taip kaip teisingai pagelbėti vaikui, kai jis susiduria su sunkumais? Ar iš vis reikia padėti kai mažylis pats bando įveikti kliūti?
Jei jūsų mažylis intensyviai užsiėmęs naujų įgūdžių įsisavinimu ir neprašo jūsų pagalbos – nesikiškite. Savo nesikišimu jūs pranešite jam :“Tau viskas gerai. Tu susidorosi.“ Tokioje situacijoje jūs galite padėti tik didindami komfortą atliekant naujus veiksmus.
Pastebėjus, kad jūsų mažasis atradėjas pradeda rodyti norą padaryti pats, jūs turite tam skirti laiko – jei tai sagų užsegimas ryte – atsikelkite anksčiau, kad vaikas galėtų atlikti šį sudėtingą darbą. Jei sunku keltis – tai būtinai paaiškinkite vaikui ir kitu dienos metu skirkite tam laiko. Nenuneikite ir neužmirškite šio „svarbaus darbo“.
Mokantis naujų įgūdžių ar atliekant pareigas, kita svarbi aplinkybė - užmegzti su vaiku teigiamą emocinį ryšį, o tik po to mokytis, prašyti laikytis disciplinos ar nurodymų. Dažnai čia darome klaidą, tik įžengus pro duris klausiam „Ar namų darbai padaryti?“, „Palauk, reikia ne taip, o štai taip.“ „Na ir nemokša tu.“ Tai nuneigia vaiko pastangas, motyvaciją, atgraso nuo iniciatyvos, noro veikti ir net išprovokuoja pyktį. Nusiteikimas auklėti, mokyti turi būti pozityvus, o ne „aš tau parodysiu, kas čia bosas“, „pažiūrėk, kaip gerai aš tai darau“.
Trečias svarbus dalykas mokant(is) naujų įgūdžių – tėvelių kantrybė, tolerancija ir pakantumas klaidoms. Ar duodame instrukcijas tik pradėjusiam vaikščioti kūdikiui? Eik tiesiau. Dabar perkelk svorį ant kitos kojos. Nelinguok. Juokingai skamba, ar ne? Naujo įgūdžio besimokančiam vaikui viskas sunku, net ir mūsų akimis patys paprasčiausi dalykai.
Dažnai norisi pasakyti – na kaip tu nesupranti, nesugebi ir pan. Deja vaikai suvokia savo klaidas, tik vertina jas atlaidžiau, nes džiaugiasi, kad jiems nors ir taip sekasi.
Tai kaip su kritika, juk iš kur vaikas žinos, ar jau viską gerai padarė? Klaidas nurodyti reikia ypač atsargiai. Jei stebite daug klaidų veikloje, išsirinkite vieną, kuri labiausiai rėžia jums akis ir aptarkite su vaiku, kaip šios klaidos galima išvengti ateityje – kreivai susegtos sagos – pirmiausia susirask viršutinę sagą ir viršutinę kilputę ir nuo jų pradėk sagstytis. Kai jau ši klaida išnyks, galite imtis kitos. Toks ėjimas palaipsniui svarbus tuo, kad vaiko dėmesio koncentracijos laikas labai trumpas, o dėmesio apimtis nedidelė – vienas du įvykiai. Tikimybė, kad jis įsimins visus klaidų ištaisymo būdus yra labai menka.O kad viską sumaišys ir supyks ant jūsų, nes jūs „taip liepėt daryti“, labai didelė. Čia svarbu laikytis taisyklės – „step by step“ (žingsnis po žingsnio).
Kada sakyti kritiką? O kada jūs norėtumėt išgirsti kolegų vertinimą apie posėdyje jūsų skaitytą pranešimą? Tikriausiai po posėdžio prie kavos, o ne posėdžio metu ar net jūsų pranešimo metu, kai girdi visi viršininkai ir kiti, ne tokie artimi asmenys. Taip ir su kritika vaikams - klaidą geriau aptarti vėliau , o ne tuo momentu, kai vaikas dirba užsidegęs. Išsakant kritiką svarbu paminėti konkrečius veiksmus, kurie nėra teisingai atlikti – „paėmei ne į tą ranką; pirmiausia reikia padaryti kilputę“ ir pan. Jokiais būdais nesakyti kritikos asmenybei ir apibendrintos – „na tu ir nevėkšla, tu visada blogai darai“. Toks apibendrinimas sudaro neigiamą atmosferą, kurios vaikui nesinori klausyti, kyla pasipriešinimas. Apibendrintos kritikos metu nenurodoma, kaip reikia taisyti savo klaidas, o tai savo ruožtu neleidžia pasitaisyti. Pastaba turi būti išsakyta bendro pritarimo atmosferoje.
Įsidėmėkite, jog teigiamas požiūris į mokymosi situaciją ir klaidas reikšmingi ne tik vaikui, bet jūsų santykiams. Mokymosi situacija suteikia keturis rezultatus: 1. Tai įgūdžiai ar žinios kurias gauna vaikas; 2. Vaiko mokėjimas save mokinti; 3. Emocinis užsiėmimo pėdsakas – pasitikėjimas arba ne savo jėgomis, įgūdžiais; 4. Jūsų tarpusavio santykių pėdsakas – pasitenkinimas arba ne santykiuose.
Mokantis naujų užsiėmimų, ne visi tokie paprasti ir įveikiami mūsų mažiesiems. Neįveikę pirmos sagos, raidės, ar recepto jie sudirgsta, ašaroja, prašo mūsų pagalbos. Kaip elgtis ar skubėti į pagalbą ir parodyti, kaip mes suaugusieji šauniai susidorojam su viskuo, ar palikti mažuosius vienus „nes tu jau toks didelis vyras“, „tokia savarankiška mergaitė“. Šios replikos gali būti pirmas žingsnis link nepasitenkinimo savimi ar tarpusavio santykių nesklandumo.
Jeigu vaikui sunku ir jis pasirengęs priimti jūsų pagalbą, būtinai padėkite jam. Be to, mokant naujų įgūdžių imkitės pats tik to, ko negali atlikti vienas vaikas, likusius darbus palikite jam pačiam. „Darykime kartu“ – raktiniai žodžiai, kurie leidžia būti lygiaverčiais partneriais mokymosi situacijoje. Katu – reiškia lygiomis teisėmis. Kai tik prasideda vadovavimas – baigiasi darbas kartu. Neverta užimti pozicijos aukščiau vaiko – pradeda kilti priešiškumas ir santykiai gali pakrypti į blogąją pusę.
Anot L.S.Vygotskio, darbai, kuriuos vaikai daro su tėvais kartu, yra artimiausio vystymosi zona – aukso atsargos. Rytoj vaikai darys tai, ką šiandien daro kartu su tėvais. Kuo daugiau tėvai užsiima su vaiku, tuo daugiau vaikas įvaldo veiklų, lyginant kai vaikas būna paliktas vienas.
Laikui bėgant, pagal vaiko naujų veiksmų suvokimo laipsnį pamažu perduokite juos jam. Tėvų per didėlė globa ir rūpestis atima iš vaiko iniciatyvą daryti pačiam. Todėl tėvai dažnai ruošia pamokas, stoja į universitetus, lanko būrelius. Svarbu įsiklausyti ir pamatyti, ką vaikas nori ir gali daryti pats, leisti jam pasirinkti.
Organizuota apklausa: ar vaikai padeda namuose šeimininkauti? Dauguma 4-6 klasių mokinių atsakė neigiamai. Be to vaikai išsakė nepasitenkinimą tuo, kad tėvai neleidžia jų prie daugelio namų ruošos darbu: neleidžia gaminti, skalbti, eiti į parduotuvę. Tarp 7-8 klasių moksleivių tiek pat vaikų, neužsiimančių namų ruoša, tačiau nepatenkintų skaičius keletą kartų mažesnis. Tokie rezultatai rodo, jog mes tėvai, patys neleidžiame jiems padėti, bijodami nesėkmės, nežinodami, kaip perduoti tinkamai naujus įgūdžius, ar stokodami kantrybės.
„Tinginys“, „nenuorama“, „toks didelis, o vis dar nemoki...“ – dažnai tokius žodžius tenka girdėti iš tėvelių, kurie nuoširdžiai stengiasi, kad jų vaikai būtų savarankiški. Tad kokios „gali, bet nenori“ priežastys.
Dažnai tai būna emocinių problemų priežastis – negatyvi patirtis, per didelė globa, nuolatiniai priekaištai ir kontrolė su griežtomis bausmėmis, kritika. Mokantis svarbiausia draugiškas tonas. Paradoksalu: savo pastangomis ir diktatorišku tonu tėvai nesąmoningai atstumia vaikus nuo rimtų užsiėmimų ir atsakomybės už savo darbus.
Išlaikyti draugišką toną lengva, kai su vaiku bendrauji apie jam patinkančius dalykus, pomėgius. Vaikai lengvai atsiveria ir jie būna geranoriški. Pasinaudojant savo vaiko susidomėjimu ir pakilumu, galite perduoti tai, ką manote naudinga – informacija, patirtis. Į vaiko pomėgius ir susidomėjimą žiūrėkite su pagarba, susidomėjimu. Pasiteiraukite, kas būtent šiuose dalykuose įdomu ir svarbu. Nauji pomėgiai ir informacija gerai prigyja prie jau esamų pomėgių. Pagalvokite, kaip naujus įgūdžius, informaciją galėtumėte pridėti prie jau turimos ir mėgstamos veiklos.
Mokant naujų įgūdžių, tegul tėvai nepabijo laikinai surizikuoti vaikų gerove – sutarta, kad vaikas pats susitvarkys žaisliukus vakare, jei sutartu laiku žaislai mėtosi, tuomet tėveliai surenka žaisliukus ir neleidžia su jais žaisti visą sekančia dieną ar ilgiau (darbai ir įsipareigojimai turi neviršyti vaiko jėgų ir suvokimo). Susidūrimas su neigiamomis savo veiksmų pasekmėmis, leidžia vaikams prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tapti sąmoningais. Tada nebelieka situacijoje kaltų, o atsakingumas išugdomas visam laikui.
Kita, ne ką menkesnė „gali, bet nenori“ priežastis ta, jog kai vaikas jau įvaldo darbą, jam vis dar reikia moralinio palaikymo. Net mokėdamas viską, gali prašyti pagalbos – pritarimo, kad gerai atlieka. Tokio palaikymo prisireikia, jeigu vaikui kiek per anksti patikime sudėtingus darbus pvz.: apsirengimas – tikrai komplikuota veikla mažyliui, jis turi ne tik gerai įvaldyti rengimosi, segimo, rišimo įgūdžius, bet ir planavimo sugebėjimai turi būti išlavinti. Juk pagalvokite, kaip sunku užsirišinėti batus su pirštinėmis ir kailiniais. Tokioje situacijoje tikrai praverčia tėvelių pagalba, geras žodis, tačiau ne perėmimas pačios veiklos. Jei nutinka taip, kad negalite sudalyvauti visose sudėtingesnėse „operacijose“, vaikams labai praverčia tam tikros išorinės priemonės – priminimų paveikslėliai, darbų sąrašas, dienotvarkė, instrukcijos, schemos. Jas drąsiai galite kabinti tose vietose, kur kyla sunkumai – koridorius, vonia, tualetas, virtuvė.
Leidžiantis į savarankiškumo kelionę svarbu prisiminti, kad naujam įgūdžiui susiformuoti (išmokti patį veiksmą, darbą, pareigą) prireikia iki 2 mėnesių, o susidaryti įpročiui, kad veikla vyktų neprimenant ir savaime, užtrunkama iki 6 mėnesių.
Šis darbas pareikalauja daug jėgų ir kantrybės ne tik iš „mokinio“, bet ir iš „mokytojo“. Tačiau niekas neprilygsta tam pasididžiavimo jausmui, kuris kutena paširdžius, kai matai kaip tavo mažylis pats užsiriša batus! Sėkmės!
Psichologė
Gintarė Meslinienė
Straipsnis publikuotas: "Mamos žurnalas" 2010-02