Man liūdna ar aš pykstu?

Kai pradedu kalbėti apie kiek padykusius, nenuoramas vaikus, kurie turi kapriziukų, ožiukų, visada galvoje pradeda skambėti dainelė iš seno seno filmuko „Kartūno gatvė“ – „Nuo mergaitės nešvarios visos suknios išbėgios “. Taip, jaunosios mamytės, tikrai užaugome keistu laikotarpiu – išdykauti buvo negražu, pasakyti savo nuomone – nemandagu, na o jau pykti – uždrausta...

Paslėpto pykčio istorija.

Mes buvome auklėjami neigiant visus „negražius“ jausmus. Bet ar tai teisingiausias kelias auklėjant vaikus ir supažindinant juos su savo vidiniais išgyvenimais?

Svarstydama šią mintį, prisimenu savo vieną klientę. Ji atvyko kankinama gilios depresijos. Medikamentinis gydymas gelbėjo tik momentiškai, norimų rezultatų ir pagerėjimo vis nepasisekdavo pasiekti. Netekusi vilties, nusprendė išbandyti „visiškai nepatikrintą metodą“ – psichologinę konsultaciją. Pradžia buvo tikrai nelengva – nepasitikėjimas, tuo kas vyksta seanso metu, paruoštų „receptų“ , kaip išspręsti problemas, reikalavimas. Galiausiai įvyko lūžis ir klientė pradėjo pasakoti savo slapčiausius išgyvenimus – tai buvo didelis, grėsmingas pyktis. Pyktis savo vyrui, vaikams, mamai, anytai ir visam pasauliui...

Atrodytų keista istorija, kad po liūdesiu slepiasi aršus pyktis. Tačiau žiūrint iš auklėjimo ir to laikmečio perspektyvos - tai visai normalus reiškinys, juk „pykti negražu“. Būdami vaikai, mes tėvų išsakytas taisykles ir draudimus priimame kaip neginčijamas tiesas, kurios mums augant tampa mūsų įsitikinimais, vertybėmis. Būdama maža mano kliente patikėjo teiginiu - „pykti negražu“. Kas nutiko toliau – pradžioje, ji savo pyktį pradėjo kaupti, kol nebegalėjo su juo susitvarkyti. Tada šią „negražią“ emociją jį pradėjo keisti kita – liūdesiu. Liūdesys kitaip tariant, tapo substitucine emocija. Taip atsitinka, kuomet situacija yra sudėtinga ir mes negalime daryti jokios įtakos įvykiams (netekties ar sunkios ligos atveju). Tačiau dėl tuometinės visuomenės spaudimo, auklėjimo dogmų mano klientė, net ir į pačias paprasčiausias stresines situacijas reagavo bejėgiškumu, liūdesiu vietoje pykčio ar pasipriešinimo.

Kyla kausimas – tai kaip auklėti mažylį, kad neperžengti kraštutinumų – nuo visiško bejėgiškumo iki agresyvios emocijų raiškos?

Kodėl reikia pykti?

Analizuojant pykčio klausimą, pirmiausia norėčiau „reabilituoti “ šios emocijos autoritetą. Tai bene pati geriausia emocija kurią žmogus gali jausti, nes jis kyla tik tose situacijose, kai kas nors nori mus įžeisti, apgauti, įskaudinti. Kitaip tariant, pyktis atsakingas už mūsų išlikimą, gyvybę ir gerą savijautą, pusiausvyrą santykiuose. Sveikas pyktis išreiškia mūsų poreikius ir reikalauja juos patenkinti.

Mokant vaikus reikšti išgyvenamas emocijas, svarbu suprasti patiems, kad kiekvienas žmogus turi teisę jausti kylančius jausmus. Jog išgyvenami jausmai nėra nei geri, nei blogi, jie tiesiog YRA. Tik kai kurie jausmai yra pageidautini arba malonūs, o kai kurie nepageidautini arba nemalonūs. Jausmai kaip elektros energija – jei nėra teigiamo ir neigiamo krūvio elektros srovė neteka. Jausmai suteikia mums gyvybiškos energijos.

Tai amžinos jaunystės ir energingumo formulė. Tai gamtos dėsnis – jei žmogus sulaiko emociją, jis sulaiko energiją – tampa pasyvus, nedarbingas. Ar daug pažįstate žmonių, kurie skundžiasi, jog neturi energijos, kad niekam nebeužtenka jėgų. Taip atsitinka, nes jie nebemoka tinkamai reikšti emocijų. Pagal jausmų raišką galime sąlyginai žmones suskirstyti į tris kategorijas:

Kuomet mes savo jausmus sulaikome, neigiame juos. Tada sakome „man viskas gerai“, „man visai neliūdna“, „aš visai nepykstu“. Mes šypsomės, net jei mums norisi verkti. Toks jausmų atmetimas nėra geras. Tokie atstumti jausmai verčia mus jausti įtampą, nepasitenkinimą, mes pradedame blogai miegoti, kartais net susergame.
Kitas jausmų raiškos kraštutinumas – kai leidžiame savo jausmams mus užvaldyti. Tokie naikinantys būdai yra isterija, pykčio priepuoliai, nesiliaujantis džiaugsmas – linksminimaisi iš bet ko ir bet kur. Tokia jausmų raiška verčia mus gyventi tik savo jausmais, mūsų gyvenimas praranda stabilumą ir saugumą. Laikui bėgant mes netenkame jėgų, išsenkame.
Geriausias jausmų raiškos būdas – tuomet, kai mes atpažįstame emociją, ją pripažįstame (kad ir kokia ji nemaloni būtų) ir išreiškiame priimtinais būdais, kurie nežaloja nei mūsų, nei aplinkinių. Jei mes džiaugiamės – apkabiname kitą žmogų, šokinėjame iš laimės. Jei pykstame – patrepsime kojomis ir išsakome, kas mūsų netenkina.

Lengviau gyventi, kuomet atpažįstame, pripažįstame ir kalbame apie savo jausmus. Yra daugybė būdų, kaip pasidalinti savo išgyvenimais.

Tinkamai reikšti pykti reikia mokintis.

Taip, tai tikra tiesa – pykti reikia mokintis. Tai labai stipri ir galinga emocija, kurios jėgą įvaldo tik tikrai įgudę „gyvenimo meistrai“. Ar yra tekę sutikti žmones, kurie taikiai ir energingai išsako savo poreikius, o jus jų išklausę net neįsižeidžiate ir toliau su jais bendraujate? Jei pažįstate tokių, būtinai paspauskite jiems ranką, jie tikri „meistrai“.

Reikia pripažinti, kad konstruktyviai reikšti pyktį mes mokomės iš savo tėvų pavyzdžių, deja - ne iš žodžių. Norint, kad vaikelis išreikštų savo poreikius ir neslopintų savo jausmų, mes turime patys elgtis atsakingai ir mokinti vaikus reikšti šį galingą jausmą:

Pirmiausia mes turime pripažinti vaiko (ir savo) jausmus – jeigu matome, kad delniukai tvirtai sugniaužti, o dantukai griežia turime tai įvardinti ir paklausti „Ar tu dabar pyksti?“ (kad ir kaip būtų nemalonu). Fizinių ir jausminių pakitimų įvardinimas įtakoja jų atpažinimą savyje – paaugęs vaikas mokės stebėti save ir atpažinti kylančias emocijas. 10–15 proc. visų vaikų ir paauglių būdingi psichogeninės kilmės galvos, pilvo, krūtinės, nugaros skausmai, kurių organinės priežasties neįmanoma nustatyti. Šie psichosomatiniai sutrikimai kyla dėl nemokėjimas išreikšti jausmų žodžiais – aleksitimijos. Dar svarbu neklaidinti vaiko, nesiūlykite jam kitų emocijų („Ar tau liūdna?“).
Kitas žingsnis – padėti vaikui apgalvoti, kas šioje situacijoje jį supykdė, įskaudino pvz.: dingę žaislai, nenupirktas saldainis ir pan. Tai skatina atsakomybės už kilusius jausmus prisiėmimą, problemos suvokimą ir sprendimo ieškojimą. Svarbu neieškoti kaltų (pvz.: mažesnis brolis, mama). Pyktis - keista emocija, dažnai išsakius savo poreikius jis atslūgsta ir tampa ne toks grėsmingas.
Trečias žingsnis - sumažinti įsiūčio jėga arba fiziškai išreikšti pyktį : pasiūlykite plėšyti senus laikraščiu į mažus skutelius; kumščiuoti arba rėkti į pagalvę, pasportuoti, ir pan. Dažnai mamos klausia, o ar tai neskatina dar didesnio agresyvumo, piktumo? Tikrai ne. Pirmiausia, fizinė iškrova nukreipia mūsų mintis į veiksmą ir leidžia šiek tiek atsitraukti nuo frustruojančios situacijos ir ją įvertinti kiek „šalčiau“, ramiau. Antra, fizinė iškrova padeda atrasti savo jėgos pojūtį, o juk tai labai svarbu, jeigu vaikas buvo įskaudintas, ar pažemintas. Jam grįžta pasitikėjimas savimi, savo jėgomis. Tai ypač svarbu, kad vaikas netaptų bejėgia auka. Vaikams aš dažnai siūlau susikurti pykčio pagalvėles, kurias jie patys dekoruoja. Jas vaikai pasideda pačioje matomiausioje vietoje, kad prireikus, būtų po ranka.
Ketvirtas žingsnis – situacijos suvokimo gilinimas ir efektyvesnių sprendimų ieškojimas. Tai galima atlikti per meninę pykčio išraišką ar pasitelkiant terapines lėles. Pasiūlykite vaikui nupiešti, nulipdyti ar suvaidinti tai, kas jį supykdė toje situacijoje. Naudojant emocijas atspindinčias lėlės (www.pkg.lt/zaidziujausmus), vaikas gali lengvai įsijausti į buvusią situaciją jeigu užduosite šiuos klausimus „Kaip tu jautiesi? Kas tave supykdė šioje situacijoje? Kaip jautėsi tavo oponentas? Kaip draugiškai galima išspręsti šią situaciją? “. Tai suteikia situacijos detalesnio suvokimo, kitų žmonių pozicijų įvertinimo bei galimybę viską pakartoti ir paieškoti tinkamesnio sprendimo.

Konfliktų valdymas – emocijų valdymas

Atskleisiu nedidelę paslaptį, kodėl ne visada mums pavyksta tinkamai išspręsti konfliktus, kodėl net draugiškas pasitarimas su vaiku dėl pietų dažnai virsta ginču.

Ginčo situacija pavaizduota grafiškai, kad lengviau pastebėtumėte daromas klaidas. Įsivaizduokite, kad jūs su vaiku esate idealūs apskritimai (1 pav.)

Atsisakydamas pateikto pasiūlymo, vaikas įskaudina savo pašnekovą, sumenkindamas jo pastangas – tai galima įvardinti kaip smūgį orumui, pasitikėjimui savimi. Sulaukę grėsmės savo atžvilgiu, mes dažnai puolame gintis. Geriausia gynyba – tai puolimas (3 pav.). Tuo pasinaudoja mama ir galutiniame rezultate iš idealių apskritimų lieka dėmės (4 pav.).

Jeigu šiame pavyzdyje atpažįstate savo ar artimųjų poelgius, prisiminkite, jog tokio ginčo tikslas – ne išspręsti problemą, o ją išsaugoti. Jis teikia naudos: gaunama dėmesio ženklų ( valandos trukmės moralas, šaukimas), išvengiama prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir poreikius („tu visą gyvenimą man suėdei“), primetant savo valdžią („dabar darysi kaip aš pasakiau“), patvirtinami neigiami įsitikinimai („tu niekada nepadedi“). Tad spręsdami konfliktines situacijas pagalvokite, ko tikrai siekiate.

Tad kyla klausimas, kada sustoti ir kaip elgtis, kad išsaugotume savo orumą ir poziciją? Tinkamiausias ginčo nutraukimas yra antrojo etapo eigoje – pajutus smūgį, svarbu panaudoti tik tiek „jėgos“, kad atstatytume savo „įlenktą sienelę“, kad vėl taptumėte idealiu apskritimu.

Taigi, pykstant svarbu nepamiršti, kad mes patys esame atsakingi už mumyse kylantį jausmą. Juk aplinkiniai nežino, kad šiandien buvo sunki darbo diena, pietūs prisvilo, ar šiaip skauda galvą. Pykstant visada pradėkite nuo savęs – „Aš pykstu, nes...“, o ne „tu mane sunervinai“. Psichologai tai vadina „Aš“ kalba, kuri leidžia išvengti puolimo, kitų kaltinimo ir skatina efektyvų bendradarbiavimą. Nebūkime aplinkybių aukos, prisiimkime atsakomybę, tada galėsime ir patys keisti situaciją į gerąją pusę. To mokinkite ir savo mažylius. Leiskite jiems įvardinti savo jausmą ir nepageidaujamą situaciją.

Tokiose situacijose svarbu tiksliai nurodyti tai, kas mūsų ar vaiko netenkina ir ko norėtume ir tikimės iš savo partnerio. Nurodymus reikia duoti labai konkrečius, įvardinant tikslius veiksmus – „būk geras“ visiškai netinka. Jeigu kyla noras tai pasakyti, prisiminkite, kad sąvoką „geras“ mes suvokiame skirtingai: mamai – tai ramiai dėliojantis konstruktorių sūnus, o sūnui – tai šokinėjimas ant lovos, nes tada nedūžta mamos porcelianinis servizas.

Neišreikšti ir slopinami jausmai dažnai „nusėda“ mūsų kūne ir virsta įsisenėjusiomis ligomis, kurių priežastys gydytojams atrodo labai neaiškios. Tad atsisveikindama noriu palinkėti: pykite kiek širdis nori, pykite į sveikatą...

Psichologė

Gintarė Meslinienė

Straipsnis publikuotas: "Mamos žurnalas" 2010-07