Mylimieji, partneriai, šeima, kūdikis – žodžiai kurie sušildo mano širdį. Tačiau žinau, jog šie žodžiai slepia daug nuoširdžių pastangų, darbo ir atsidavimo. Kad sukurti darnią ir vaikui vystytis palankią šeimą reikia įdėti nemažai jėgų. Vien tik noro ir gražių minčių nepakanka. Kartu su partneriu turime apgalvoti, ką kiekvienas ir abu kartu įnešame į šeimą, ką duodame savo mažyliui?
Šios mintys jau kuris laikas kirba mano galvoje. Visi vadovėliai ir straipsniai, nors kiek prisiliečiantys prie vaiko raidos, tvirtina, jog vaikui išaugti pilnaverte asmenybe reikalinga abiejų tėvų globa ir meilė. Bet tas žinojimas daugiau hipotetiškas, dažniau atrodantis kaip įsitikinimas ar vertybinė nuostata, nesusijusi su realiu gyvenimu. Šiame straipsnyje norėčiau šį „įsitikinimą“ paversti argumentuotomis žiniomis. Ypač atkreipčiau dėmesį į tėčio vaidmenį auklėjant vaikus. Nors mamos jaučiasi belaikančios vaikų auklėjimo tvirtovės visus keturis kampus, tačiau tėtis yra reikšminga figūra vaiko pasaulyje.
Mums, jauniems tėvams, teko įdomi dalia –gyvenome sovietinės santvarkos laiku, kuomet šeima buvo didžiausia vertybė (bent jau viešai deklaruojama). Tačiau šeimos nepasižymėjo gera atmosfera, dažnai išgirsdavai „gyvenu kartu dėl vaikų“. Išsituokusių partnerių ar „susimetusių“ porų buvo labai mažai ir jos patirdavo socialinį spaudimą. Griuvus sovietinei santvarkai ir kiek sušvelnėjus viešajai nuomonei, pasipylė skyrybos, vienišos mamos su vaikais, kurios tvirtino „užauginsiu viena: atstosiu ir mamą, ir tėtį“. Dabartiniu metu viskas įgavo pusiausvyrą ir buvę kraštutinumai stebimi tik pavieniais atvejais. Visos poros, besilaukiančios ar susilaukusios vaikelio siekia išlaikyti gerus tarpusavio santykius, supranta jų įtaką vaiko psichikos raidai. Gerų santykių privalumas suvokiamas gana automatiškai (taip jau yra), nekeliant klausimo kodėl?
Atsakant į šį klausimą, pradžioje norėčiau aptarti, kodėl abiejų parnerių įsitraukimas į auklėjimą yra svarbus ne tik vaikui, bet ir jiems patiems. Vaikelio atėjimas yra tikras išbandymas tėvams, kinta ne tik paros ritmas, pomėgiai, bet ir fiziologinė, psichologinė savijauta. Jeigu kalbėti apie tai schematiškai (1 pav.), tai partneriai svarbūs vienas kitam, nes jų savijautos pakilimai ir atoslūgiai išgyvenami skirtingu metu. Skirtingi savijautos ciklai leidžia sukurti komfortišką ir saugią atmosferą kūdikiui, sudaryti kiek įmanoma tinkamesnes sąlygas jo raidai.
Piešinėlyje matote, jog mamos savijauta siekia neigiamus kritinius taškus nėštumo, gimdymo metu. Bendras fizinis išsekimas, nemigo naktys mamas vargina iki antrų vaiko gyvenimo metų. Ankstyvojoje kūdikystėje mama gyvybiškai svarbi mažyliui. Ji turi atliepti visus vaiko poreikius ištisą parą. Moterys šiame laikotarpyje susiduria su savo kaip mamos kompetencijos ribomis – verksmingas kūdikis, maitinimas, visi išbandyti raminimo būdai, įvairios ligos kelia dviprasmiškų jausmų. Vyro pagalba, prižiūrint vaiką, kartais priimama ambivalentiškai – jos būna nei dėkingos, nei pasipiktinusios („Migdžiau visą dieną, o jis grįžo iš darbo, tik paėmė ant rankų, vaikas ėmė ir užmigo“). Šiuo laikotarpiu kartais jos pagalbą priima kaip įrodymą, kad pačios negali susitvarkyti su iškilusiomis problemomis ir sunkumais. Tai lemia mamyčių sudirgimą ir prastą emocinį foną.
Mamos savijautai svarbus ir socialinis kintamasis – jeigu iki nėštumo moteris buvo aktyvi ir turėjo didelį draugų, pomėgių ratą, susilaukusi vaikelio gali pajusti lyg gyvenimas sulėtėjo. Kai kurios moterys tai vertina kaip poilsio galimybę, kitos gi tai priima kaip apribojimą, izoliaciją, todėl tampa labiau užsisklendusios ir išgyvena ne tokius pozityvius jausmus.
Apie šeštą mėnesį kūdikis vis aktyviau įsitraukia į bendravimą, žaismingai mokosi socialinių žaidimų ir dainelių. Tai mamos kasdienio darbo vaisius ir pasididžiavimas. Tai matydama, ji pradeda labiau save vertinti ir savijauta pradeda gerėti. Atsiveria socialinio bendravimo galimybės - įvairūs būreliai ir užsiėmimai mamoms su mažyliais.
Kylančius naujus iššūkius – „ožiukus“ ir „kapriziukus“ - mama priima su entuziazmu ir naujomis jėgomis. Antraisiais gyvenimo metais vaikas darosi paklusnesnis, nes nusistovi auklėjimo stilius, atsiranda ribos – ką galima daryti ir ko ne. Tai matydama mama gali pasidžiaugti, jog teisingai augina savo mažylį. Šiuo laikotarpiu tėtis tampa labai reikšmingas vaikui, o tai leidžia mamai šiek tiek atsitraukti ir atsipūsti.
Na o tėtis, kuo jis ypatingas šioje situacijoje? Pasirodo, jog pirmaisiais kūdikio mėnesiais jie būna didžioji atsvara jaunų mamyčių prislėgtai savijautai. Besilaukiant ir gimus vaikeliui tėčiai jaučiasi šauniai. Jie išdidžiai vaikšto darbovietėje ir džiaugiasi savo atžala. Namuose karts nuo karto jie būna savotiškomis auklėmis, kurios prižiūri vaikutį, kol mama užsiėmusi kitais darbais. Snaudimas kartu, pasivažinėjimas parke, net raminimas nakčia tėčiams nekelia diskomforto, nes didžiąją atsakomybės dalį vis tik dažniausiai neša mamos.
Tačiau tėčiai ne visą laiką jaučiasi tėvystės apogėjuje. Apie šeštą kūdikio gyvenimo mėnesį tėvų savijauta pradeda prastėti. Kūdikis tuo metu nebereikalauja nuolatinės mamos priežiūros ir globos, jis žymiai ilgiau būdrauja ir aktyviai domisi supančiu pasauliu. Dėl šios priežasties tėčiai susiduria su vaiko užėmimo klausimu – ką ir kaip žaisti, kokie žaislai saugūs, kokie ne, kas džiugina, o kas liūdina vaiką. Į visus šiuos klausimus tėtis atsakymus turi surasti pats. Dažniausiai tai vyksta klaidų ir bandymų metodu, kuris išprovokuoja mamų nepatiklius žvilgsnius ar komentarus. Visa ši situacija verčia tėčių pasitikėjimą savimi susvyruoti. Antraisiais gyvenimo metais vaikučio noras ir galimybės tyrinėti išauga, todėl reikalaujama dar daugiau tėčio dėmesio ir išradingumo. Kylančius nesusipratimus auklėjimo srityje, tėčiai priima kaip iššūkį jų autoritetui (Kaip šis mažylis manęs neklauso? Kodėl? Juk viską aiškiai išsakiau?) Jų lakoniškumas ir tiesumas šioje situacijoje pralaimi mamų lankstumui, išradingumui bei jau turimai bendravimo su vaiku patirčiai. Šis laikotarpis tikras akibrokštas tėčio kompetencijai, todėl jie jaučiasi tiek fiziškai, tiek psichiškai nuvargę.
Auginant mažylį partneriai reikalingi tiek vienas kitam, kad garantuoti palaikymą, pagalbą sunkiomis akimirkomis, tiek vaikui, garantuoti optimaliai gerą atmosferą vystymuisi.
„Nesupk taip aukštai, gi išsigąs“ – šaukia paklaikusi mama. „Nelepink, tegul pat užsiriša tuos batus“ – priekaištauja tėtis. Tai mažos ištraukėlės iš kasdienių vaiko auklėjimo situacijų, kurios kartais įžiebia nemenkus ginčus tarp partnerių. O tai vyksta visai be reikalo, svarbu suprasti tik šių skirtumų kilmę. Į šeimą mes atsinešame skirtingą patirtį – kaip mes buvome auklėjami, tačiau skirtumus nulemia ir lytis.
Tėčių auklėjimas skiriasi nuo mamų auklėjimo supratimo. Net pažiūrėjus į vaikui skiriamą laiką, mes, tėvai skiriamės: mamos trigubai ilgiau praleidžia laiko su vaiku, nei tėčiai. Tačiau pažiūrėjus kokybės ir kiekybės santykį iš vaiko pozicijų – tėčių buvimas su vaiku kokybiškesnis. Jie dažniau žaidžia su vaiku nei mamos. Kadangi vaikystėje pati natūraliausia veikla yra žaidimas, tai būdamas su mažyliu tėtis patenkina pagrindinius (nors ne gyvybiškai svarbius) poreikius. Toks vaiko norų atspindėjimas lemia saugų prieraišumą prie tėčio ir ūgtelėjęs vaikas mielai ieško šio kontakto. Dažnai dėl objektyvių priežasčių vaiko ir tėčio santykis gali neįvykti,arba tapti apribotais laike – vaiko liga, miegas, tėčio darbas ir nuovargis. Tuo tarpu mamos santykis su vaiku yra objektyviai nulemtas būti pastovesniu, dažnesniu. Taip atsitinka, nes mamos linkusios rūpintis kasdiene rutina – maistas, miegas, perrengimas, ligoniuko slaugymas ir kita globojanti veikla. Tai svarbi veikla, tačiau kartais mamos per begalę darbų nebespėja pabendrauti, padūkti su vaiku, nes jos „skuba sutvarkyti visus reikalus“. Per daug užsiėmusios mamos dažnai būna šalia vaiko, bet ne su vaiku. Tai yra didieji gerų mamų spąstai, į kuriuos labai lengva papulti.
Jeigu pasigilintume į patį kontaktą su vaiku – tai mama tampa tarytum „Žeme maitintoja“. Bendraudama su vaiku ji siekia sukurti komfortišką, globojančia aplinką. Ji užmezga ramų ir rimtą kontaktą, kurio metu vaikas gali augti ir tobulėti. Mama vengia rizikingų, vaiką frustruojančių situacijų. Jos bendravimas su vaiku paremtas verbaline komunikacija, kitaip tariant - pokalbiais.
Tėtis – visiška priešingybė mamos auklėjimui. Jis tarytum viesulas, kuris išbando paaugusį medelį. Jo bendravimas su vaiku paremtas žaidimu, dūkimu – motorine, neverbaline komunikacija. Kontakto metu vaikas pastatomas į kritines situacijas, kurios sukelia įvairius, kraštutinius jausmus ir išgyvenimus – nuo skardaus juoko iki graudaus verksmo. Turbūt visi galime prisiminti kaip kautynės su tėčiu baigdavosi guzu ir skaudžiomis ašaromis. Tėčiai žaisdami vaikus priima kaip pilnaverčius partnerius ir su jais rungiasi pagal visas taisykles. Laimėjimo tikimybė labai nedidelė, vaikams tenka dažnai nuliūsti, tačiau laimėjus juos užplūsta didžiulė pasitikėjimo ir pasididžiavimo banga. Mamos tokių rizikingų situacijų vengia – ar prisimenate, kad mama prieš jus būtų laimėjusi šaškių ar domino partiją? Turbūt kad nepamenate. Ji suteikia vaikui galimybę laimėti ir taip stiprinti pasitikėjimą savimi. Tačiau tai neduoda tokio efekto kaip laimėjimas prieš tėtį, nes čia vaikas pergalę pasiekia sunkiai.
Mamos yra globojančios būtybės, dėl to jos dažnai pyksta ant tėčių, kad šie rizikuoja vaiko orumu. Tačiau, mielos mamos, to tikrai daryti nereikia. Nečiupkite vaikelio iš tėčio rankų, kai jis ne taip laiko ar sportuoja, žaidžia. Pasirodo, kaip bebūtų keista, tėvo-vaiko bendravimas yra labai reikšmingas vystant vaiko sugebėjimą užmegzti ir išlaikyti pilnaverčius santykius tolimesniame gyvenime. Visi emociniai išbandymai žaidimų metu vaikams leidžia geriau pažinti save, auga jų emocinė savikontrolė. Santykis su tėvu vaiką verčia pasitempti ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Vaikai žino, kokia situacija juos gali išprovokuoti, sukelti pyktį ar ašaras. Tai leidžia atsitraukti ar suvaldyti savo impulsyvumą, emocionalumą. Tokie vaikai nepabūgsta konfliktų ir aštrių emocijų, jie žino savo emocijų ribas ir kaip jas kontroliuoti.
Kritiniai išgyvenimai santykyje su tėčiu, vaikui leidžia patirti, kad bendraujant galimos gražios akimirkos ir skaudūs patyrimai. Tai žinodamas, vaikas neatsisako santykių iškilus pirmiems nesklandumams. Jis suvokia, kad visas problemas galima išspręsti, kad džiaugsmas ir pakilumas santykiuose yra siekiamybė, o ne būtinybė. Tai garantuoja saugius ir pastovius ryšius paauglystėje ir suaugusiojo amžiuje.
Žaidimų su tėčiu metu išmokstama sudėtingų emocinių bendravimo įgūdžių – vaikai geba atpažinti ne tik savo, bet ir kitų emocines išraiškas. Nors mamos ir jautrios, kalbančios apie įvairius išgyvenimus, tačiau emocijų atpažinimo pagrindus įdiegia tėtis. Vaikas iš tėčio veido, gestų, pozos pradeda mokintis skaityti jausmus, nuotaikas. Todėl šie įgūdžiai ypač reikšmingi santykiuose už šeimos ribų.
Tačiau dėl savo netikėtumo ir rizikingumo šie tėvo-vaiko ryšiai trapesni. Ypač tai aktualu paauglystės metu, kuomet vaikai nebelinkę savęs statyti į rizikingas situacijas. Tuo laikotarpiu jų pasitikėjimas savimi svyruoja, jie ieško erdvės, kur gali atrasti save. Mamos kuriama saugi aplinka paaugliams priimtinesnė. Todėl tėčiai šiuo laikotarpiu turi keisti savo bendravimo ypatumus.
Smagu girdėti, kad net 80 proc. tėčių pasiryžta dalyvauti gimdyme ir kartu su mamomis pasitikti naują gyvybę. Tačiau parsivežus mažylį namo, mes mamos, kartais taip įsisukam į jo priežiūrą, kad tėčiai lieka už ribos. Motinystės hormonas gaminasi viso nėštumo metu, todėl mums nereikia dėti jokių pastangų, kad su meile ir atidumu prižiūrėtume kūdikį. Tėčiams kiek sudėtingiau, - tėvystės hormonas gaminasi tik gimus kūdikiui, jį matant, liečiant. Dėl perdėto rūpesčio kūdikiu, mes galime netekti atidaus ir rūpestingo tėčio. Palikime ir jiems erdvės auklėjimui, nes tai kaip kūryba - reikalauja laiko ir įkvėpimo.
Todėl siūlau veiksmų planą, kuriuo vadovaujantis padėsite tėčiui įsitraukti į vaikelio laukimą, o vėliau ir auklėjimą:
Tėvystė – vienas iš svarbiausių vaidmenų mūsų gyvenime. Tokiais sėkmingais tėvais mes jausimės priklauso ne tik nuo vaiko charakteristikų (paklusnus, verksniukas ar nenuorama), bet ir nuo partnerių tarpusavio palaikymo. Nevenkite padrąsinti savo partnerio, jei įvykdė reikšmingą žingsnį vaiko auginimo klausimu (pvz.: vaikelio skiepijimas, konflikto išsprendimas parduotuvėje prie saldainių lentynos). Jei kas pastebi mūsų sėkmes, mes pradedame dar labiau stengtis ir pasiekiame dar geresnių rezultatų. O juk tėvystė – tai darbas, kurį mes visi norime atlikti idealiai.
Gintarė Meslinienė
Psichologė
VŠĮ“ Psichologinio konsultavimo grupė“