Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. Dirbant su vaikais norint pastebėti ir tinkamai naudoti vaiko unikalumą siekiant pilnaverčio ugdymo proceso, svarbu žinoti ir suprasti to amžiaus tarpsnio ypatybes.
Tikslinga kalbėti apie vaiko – šeimos - mokyklos tarpusavio sąveiką ir šioje sistemoje pažvelgti į vaiko pasaulį.
7–11 vaiko gyvenimo metai. Šiuo laikotarpiu tobulėja vaiko suvokimas, loginis mąstymas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis, kalbiniai sugebėjimai, plečiasi žodynas, vaikas vis geriau išmano gramatiką.
Tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Šeimos gyvenimas gali neparuošti vaiko mokyklai, arba mokykla gali nepateisinti vilčių, jei į vaiko sugebėjimus nekreipia dėmesio nei jo draugai, nei mokytojai.
Tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojos ir kiti specialistai. Tai aplinka, kuri skirta visapusiškam vaiko ugdymui, pilnaverčiam jo dabarties išgyvenimui ir tinkamam paruošimui tolimesniam mokymuisi universitete ar mokyklose.
Kartais susimąstome – kiek iš tiesų yra sveika ir tinkama aplinka pačiam vaikui ir ką mes galime padaryti, kad užtikrintumėme visapusišką ir pilnavertį vaiko vystymosi procesą.
Tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu.
Tiek mokykla, tiek šeima sudaro socialinės aplinkos dalį.
Tai vaiko santykis su kitais žmonėmis – tėvais, broliais, seserimis, auklėtojomis, draugais, taip pat institucijomis, kuriose jis lankosi. Tai santykiai, kurie lemia vaiko asmenybės formavimosi ypatybes.
Siekiant atrasti tinkamą socialinės aplinkos įvertinimą, vadovaujamasi vaiko teisėmis, kurių pažeidimai atspindi grubius bio – psicho – socialinio modelio pažeidimus kenkiančius vaiko vystymuisi.
Įstatymiškai apibrėžtos nuostatos, ginančios vaiko interesus ir užtikrinančios vaikui geresnę gyvenimo kokybę.
Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje – vaikas pradeda lankyti mokyklą – susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Vaikai į mokyklą ateina norėdami mokytis – juos domina pats mokymosi procesas, kuris padeda tenkinti jų pažintinius poreikius.
Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ – skaitymas, rašymas, aritmetika. Jie po atostogų būna pasiilgę mokyklos ir dalis jų mielai pasiliktų papildomai pamokai.
Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus – taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras – mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę. Vaikams I – II klasėje pasakius pastabą individualiai ar prieš klasę – poveikis nekinta, tačiau jei pastaba pasakoma III – IV klasėje, mokiniai kur kas stipriau sureaguoja, jei tai pasakoma draugų akivaizdoje.
Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei – tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti. Siekiant ugdyti vaiko atsakomybę, reikėtų išmokyti vaikus pamatyti užduoties esmę, apgalvoti, kaip ją suskirstyti dalimis, ko reikia, kad vaikas atliktų numatytą užduoties dalelę.
Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Žaidimas – tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus – lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti – paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje – taip vaikas nugalės savo baimę. Žaidimas vaikui kelia daug teigiamų emocijų – neutralizuoja įtampą, baimę, nejaukumą.
Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Vaikas, gavęs blogą pažymį, neretai ginasi, meluoja, išsisukinėja, nes bijo būti tėvų išbartas ar net mušamas.
Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai. Vaikai, turintys aukštą savigarbos lygį, yra aktyvūs, greičiau įveikia nesėkmes ir stresus, lengvai bendrauja, yra populiaresni tarp bendraamžių.
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Tuo tarpu, jeigu tėvai padrąsina vaiko bandymus pažinti pasaulį, priima ir myli vaiką net tada, kai šis klysta, vaikas išmoksta priimti save ir ima tikėti savimi.
Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Jei aplinkiniai pabrėžia tik pastarųjų privalumus ir nepastebi vaikų pozityviųjų savybių, tai gali įtakoti neigiamą požiūrį į save.
Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos. Kai kurios jų yra konstruktyvios, o kai kurios žalingos.
Bendravimo su vaikais principai:
Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau atsiranda nepilnų šeimų, kur dažniausiai vaikas gyvena su mama. Vaikai išgyvena tėvų skyrybas – jaučiasi vieniši, nereikalingi. Šeimose vis mažėja brolių ir seserų,– daug vaikų neretai augina asocialios šeimos. Didelę įtaką turi vis didėjanti šeimų turtinė ir socialinė diferenciacija. Šeimos narių santykiai tapo epizodiški, ne tokie glaudūs.
Šeima – tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Ir bet kokia šios sistemos disfunkcija veikia vaiko psichinį socialinį ir fizinį būvį.
Labai sunku spręsti, kuri šeima laiminga. Net toje pačioje šeimoje vieni gali jaustis laimingi, o kiti ne. Šeimos gyvenimas - nuolat vykstantis procesas, susijęs su tėvų gyvenimo sąlygomis, jų intelektu, išsilavinimu, kultūra, kūrybiškumu ir aspiracijomis.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, pasitikintys, saugūs, laimingi, o jie tokie nėra. Sunku būtų atsakyti, kodėl taip yra.
Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją. Vienus šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka, kitus atmeta – taip susikuria unikali asmenybė.
Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų – padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį – ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus. Su tėvais galėtumėte aptarti tokias temas, kaip:
Septynerių metų vaikas savo fiziniu ir psichiniu išsivystymu jau yra pasiruošęs mokintis mokykloje. Šiame raidos etape vaikui svarbiausia įsitvirtinti mokykloje ir tarp bendraamžių.
Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys – įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu. Kitaip vaikui gali vystytis mokyklos baimė, neryžtingumas bendraujant su bendraamžiais.
Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris. Berniukai, mėgdžiodami tėvo elgesį, ruošia save tėvo vaidmeniui.Susitapatindami su jais, vaikai įgyja savo lyties tapatumą, kuris svarbus visam likusiam gyvenimui.
Problemų gali kilti, jei:
Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų. Pasitikėkite savimi ir savo vaiku. Nėra tobulų vaikų ir tėvų, tačiau bendros pastangos visada atneša naudos.
Psichikos sveikata – tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o – bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Lygiai kaip fizinė negalia gali įtakoti žmogaus emocijas, išgyvenimus, socialinę adaptaciją, taip psichologinis diskomfortas gali būti fizinių sutrikimų priežastis.
Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Raida – progresuojantis procesas, kuris yra biologinio brendimo ir aplinkos tarpusavio sąveikos rezultatas.
Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą. Labai svarbi informacija, kurią pateikia:
Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje. Todėl svarbu atpažinti krizinio įvykio reikšmingumą kiekvienam vaikui ir žinoti, kada ieškoti specialisto pagalbos.
Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Pagal V.Bechterevą - tai liga, pasižyminti somatiniais ir nerviniais-psichiniais sutrikimais, iš pradžių - su grįžtamaisiais funkciniais, o ilgainiui - negrįžtamais organiniais sutrikimais, sukeliančiais socialinius konfliktus.
Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų. Žino, kada tėvams nieko nėra svarbiau už degtinę. Vaikas jaučiasi paliktas, bejėgis.
Nors sergantys alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų. Kyla klausimas kas iš tikrųjų yra atsakingas už tokių vaikų geresnio gyvenimo paieškas – kiek mokykla gali padėti tokiam vaikui šiuo metu?
Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai – triukšmingos. Skyrybos įneša į gyvenimą daug pasikeitimų ir neaiškumų vaiko gyvenime.
Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. Kai kurie jausmai būdingi visiems:
Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas. Sutuoktinių konfliktai, kaip ir skyrybos, vaikams kelia stresą.
Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus – pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Nereikėtų palaikyti minčių, kad tėvai susitaikys – taip tik apsunkintumėte realybės priėmimą ir susitaikymą.
Paprastai per 2 – 3 metus įsivyrauja pusiausvyra. Vėliau, praėjus 3 – 5 metams vaikus ištinka naujas stresas – naujos motinos ar tėvo vedybos.
Vaiko reakcija į mirtį priklauso nuo jo amžiaus, asmeninių savybių, taip pat nuo to, kiek mirusysis buvo reikšmingas vaikui, ar artimi buvo jų santykiai, taip pat nuo mirties pobūdžio: tai savižudybė, avarija ar mirtis po ilgos ligos.
Vaikai gali išreikšti įvairias emocijas:
6 – 10 metų vaikų supratimas apie mirtį
Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas. Padėkite vaikui suprasti ir įvardinti, ką jis jaučia.
Čia būtų galima išskirti daug specifinių situacijų, kada vaikas jaučiasi blogai, yra pažeistos jo teisės. Šiuo metu yra stengiamasi kuo aiškiau ir plačiau aptarinėti tokias problemas, kaip smurtas šeimoje, seksualinė prievarta ir panašiai.
Reikia pastebėti, ar stipriai pakito vaiko elgesys, jo interesai, mokymasis, ar pokyčiai išlieka ilgą laiką.
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 – 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 – 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų. Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Patys vaikai ar paaugliai į gydytojus kreipiasi labai retai.
Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Norint pakeisti vaiko elgesį vertėtų atrasti tikrąsias priežastis ir jas paveikti, elgesys kartais savaime pasikeičia.
Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Mokinys gali prarasti viltį patirti sėkmę, nusivilti savo jėgomis, konfliktuoti su mokytojais ir tėvais.
Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus. Reikėtų leisti naudotis pagalbine medžiaga.
Toks vaikas paklaustas tyli – taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Nereikėtų manyti, kad tie vaikai drovūs – drovumas pastovi savybė, nekintanti situacijose.
Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą – tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu. Paskui vaikas,turintis kamuoliuką, tegul pasako savo vardą.
Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Pasakykite, jiems, kad tylėjimas yra labai vertingas ir vaikas pakeis savo elgesį, nes tai jau nebebus protestas.
Priežastys gali būti įvairios – įgimtas savisaugos, kovos už būvį ar vyravimo poreikis, socialinis išmokimas (tėvas muša mamą, brolis muša vaiką) ir palaikymas („mokėk apsiginti“, „duok atgal“), išmokimas stebint (laidos per televiziją). Paprastai toks vaikas pats būna patyręs agresiją iš aplinkinių.
Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius. Jei namuose prieš vaiką naudojama fizinė prievarta – reikėtų kreiptis į atitinkamas institucijas.
Vaikas gali tiesiog painioti tikrovę su fantazija – tai nebus melas. Taip vaikas užpildo žinių apie tikrovę spragas ir paįvairina savo kasdienybę.
Nereikėtų kovoti su tuo, bet reikėtų išmokyti vaiką įžvelgti ribą tarp tikrovės ir fantazijos. Tai taikytina ir per televiziją matomiems vaizdams, kuriuos vaikui reikia paaiškinti.
Vaiko melą neretai lemia baimė. Reikėtų atrasti kitus būdus vaiką auklėti, bausti, nesukeliant jam baimės jausmo. Turi būti skatinamas tiesos sakymas.
Vaiko baikštumas susidūrus su mokomąja veikla dažnai pasitaiko pradinėse klasėse. Tokius vaikus slegia buvimas grupėje, kitų vaikų judrumas, jie linkę laikytis nuošaliai, sunkiai įsitraukia į bendrą veiklą. Vaikas pradeda baimingai reaguoti į galimas nesėkmes.
Vertėtų atvirai rodyti savo geranoriškumą, i klaidas žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką – „juk mes mokomės“. Reikėtų skatinti vaiką atsakinėti nebijant suklysti. Kelti pasitikėjimą savo jėgomis.
Dalis vaikų dėl asmeninių savybių, nemokėjimo bendrauti tarsi išstumiami iš klasės. Dauguma vaikų su jais elgiasi priešiškai. Vaikai su juo nebendrauja – jis lieka vienas. Toks vaikas gali tapti uždaras ar pradėti maištauti, agresyviai elgtis.
Reikėtų, kad pats vaikas pradėtų keisti savo elgesį. Įtraukti į bendrą veiklą, stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis.
Vaikai, kurie kalbėdami išlieka pasyvūs ir abejingi – jie neveiklūs, nuolat žiovauja, išsiblaškę.
Artimieji tokiems vaikams turi rodyti dėmesį, stengtis įtraukti į bendrą veiklą, skatinti aktyvų gyvenimo būdą.
Seminarai, Konsultacijos, Psichologiniai tyrimai
K. Petrausko 26-213, LT-44156 Kaunas.
Telefonas: 8 650 31002
Darbo dienomis nuo 9:00 iki 17:00
Paruošė: psichologė Lina Cirtautienė
Psichologinio Konsultavimo Grupė