Grįžtu namo… po darbo, po sumaišties ir nesusipratimų… Tai mano maža ramybės oazė, šiame triukšmingame pasaulyje. Čia aš nusirengiu mandagumo drabužius, nusivalau netikrą šypseną. Aš jaučiuosi savimi – kartais bambeklė, rėksnė, kartais naivi, meili kaip katė.
Šeimyniniai, artimi santykiai kiekvienam iš mūsų suteikia ypatingumo, unikalumo. Kad ir koks besikeičiantis pasaulis bebūtų, šioje plotmėje esame nepakeičiami. Na, o jeigu kas ir bando atstoti ar pakeisti mus, tenka skaudžiai nusivilti. Juk šeimyniniuose santykiuose turime kiekvienas kurti savo ypatingus ryšius, o ne vaidinti ar bandyti nukopijuoti. Čia tik savo tikrumo ir unikalumo dėka esame vertingi ir mylimi.
Šeimyniniai ir artimi santykiai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti malonūs ir patogūs. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Po vandeniu, nuo aplinkinių akių, slepiasi daug sunkaus darbo, kartais barnių, nesutarimų, pavydo, kaltės ir kitų nedėkingų išgyvenimų. Šie santykiai reikalauja nuolatinės, kasdienės priežiūros ir persvarstymo. Atsainus požiūris į šiuos santykius garantuoja nutolimą, abejingumą, buvimą šalia vienas kito, o ne drauge.
Santykiai su tėvais
„Tėvų nepasirinksi“ – tai dažnai kartodavome paauglystėje, ar susipykus su jais. Tuo gyvenimo tarpsniu buvome nesukalbami, kategoriški savo nuomonės gynėjai. Dabar, kai esame suaugę, į tėvus žiūrime kiek kitaip. Vertiname jų meilę ir rūpestį mums, jaučiame pagarbą. Tačiau ne visuomet sugebame palaikyti sklandžius santykius: jie vis dar laiko mus savo mažais vaikais, todėl kartais tenka ginti savo autoritetą ir nuomonę; turime nuoskaudų iš vaikystės, kurios gali temdyti susitikimus (kaip tyčia tai ištinka per šventes, giminės suvažiavimus); tėvų silpnybės ar neigiami bruožai mus verčia sudirgti ir kyla noras juos „pamokyti“. Tokia ambivalentiška situacija verčia jausti gėdos, kaltės, pykčio jausmus. Deja, šie jausmai tai didžiausias santykių nuodas, keliantis tarpusavio santykių įtampą, pykčius, nenorą bendrauti ir taip „įkalinantis“ mus kartu su tėvais į ydingų santykių ratą. Ištrūkti iš jo galime tik drąsiai įvardinę savo problemas ir nuoskaudas bei imdamiesi tikslingai kurti gerus, šiltus santykius.
Peržvelkite savo ir tėvų santykius, net jeigu bendraujate maloniai. Šių santykių auditas suteiks galimybę objektyviai įvertinti jūsų tarpusavio ryšius.
- Jei jūsų tėvai vis dar gyvi, kaip su jais sutariate?
- Kaip dažnai juos aplankote? Ar abiem pusėms to pakanka? Kaip kitaip galėtumėte parodyti tėvams dėmesį?
- Ar esate su vienu iš tėvų artimesnis negu su kitu? Ar tai priimtina visiems šeimos nariams ar turi būti pakeista (išlyginti santykiai)? Kaip tai galėtumėte padaryti?
- Ar turite nuoskaudų, įsižeidimų tėvų atžvilgiu (iš praeities, dabarties), į kuriuos labai jautriai sureaguojate? Ar kalbėjotės su tėvais apie tai? Ar jų nuomonė, požiūris šiuo klausimu jums vis dar svarbus? Ar jų požiūris liūdina, erzina jus? Kaip galite sumažinti ar visiškai sustabdyti savo jautrią reakciją?
- Ar vengiate apsilankyti pas tėvus dėl jų „kvailų“ ritualų, beprasmių veiklų, kuriose turite dalyvauti? Gal esate pavargę nuo jų pastabų, kurios verčia jus jaustis tarytum mažu vaiku? Ar lankote tėvus tik todėl, kad privalote juos aplankyti? Jaučiate, kad šie santykiai „užstrigę“? Ar esate praradęs viltį pagerinti šiuos santykius?
- Kokias savybes norėtumėte būti paveldėjęs iš savo tėvų, o kurių norėtumėte išvengti? Ką vertingo tėvai perdavė jums, kuo jūs didžiuojatės ir norėtumėte perduoti savo vaikams?
- Kaip suaugęs žmogus, ko jūs tikitės iš savo tėvų?
Jei peržvelgus santykius su tėvais, atradote, kodėl nenorite ar vengiate aplankyti savo tėvus, nepalikite to savieigai, nereikia laukti, kol santykiai patys išsirutulios. Svarbu apie tai pakalbėti. Vien pasikalbėjimas duoda postūmį santykiuose, net jei konkrečių žingsnių ar veiksmų nedaroma. Išsakę savo nuomonę ar jausmus, mes informuojame kitą žmogų apie savo poreikius, norus, o tai padidina tikimybę, jog jis pradės elgtis kitaip. Išsikalbėjimas leidžia pajusti savo jėgą ir galimybę keisti situaciją. Tai atstato pasitikėjimą savimi, sumažina pyktį, kitus skausmingus išgyvenimus.
Kalbant apie santykius su tėvais, labai aktualus atleidimo ir atsiprašymo aspektas, ypač jis svarbus, jei tėvų nebeturime. Sugebėjimas atleisti ir atsiprašyti svarbus mums, gyviesiems. Atleisti - reiškia liautis tikėjus kitokia ar geresne praeitimi. Atleisti - vadinasi atsisakyti apmaudo, kurį mes jaučiame tėvams. Svarbu atleisti, nes kitaip jūs liekate jausmų kalėjimo vienutėje. Tokioje situacijoje svarbu suvokti, kad tėvai siekė mums suteikti visa, kas geriausia, tiesiog jų tuometinės žinios, pasaulėžiūra, santvarka, kultūra lėmė vienokį ar kitokį poelgį, kuris įskaudino mus.
Pasakyti, kad tave įskaudino miręs ar prarastas asmuo, mūsų visuomenėje laikoma negražiu gestu. Tačiau juk gyvenant ir būnant kartu visko pasitaiko. Slepiamos nuoskaudos ar pyktis tikrai neišlaisvins jūsų nuo sielvarto išgyvenimo. Negana to, paskatina kaltės, gėdos jausmą.
- Kaip seniai netekote tėvo/mamos?
- Kaip dažnai aplankote jo/jos kapą? Kaip dažnai norėtųsi?
- Kas ir kaip prižiūri kapus? Kaip norėtųsi, kad būtų prižiūrimi, sutvarkyti kapai? Ką dėl to galiu pradėti daryti?
- Kokie buvo jūsų santykiai? Kuo jie buvo unikalūs?
- Kuo tėvas/mama buvo išskirtiniai jums? Koks buvo žmogus?
- Kokie ryškiausi prisiminimai apie tėvą/mamą?
- Kokie svarbiausi prisiminimai?
- Kokie skaudžiausi prisiminimai? Ar jis/ji žinojo, kad jus įskaudino? Ar vis dar jaučiate apmaudą ir nusivylimą prisimindamas šiuos įvykius? Kas galėtų sušvelninti šiuos jausmus (pokalbis su mirusiuoju ar kitu asmeniu, laiškas mirusiajam)?
- Už ką norėtumėt atsiprašyti tėvo/mamos? Kas galėtų sušvelninti šiuos gėdos, kaltės jausmus (pokalbis su mirusiuoju ar kitu asmeniu, laiškas mirusiajam)?
- Už ką norėtumėt padėkoti tėvui/mamai?
- Kokios šilčiausios akimirkos buvo išgyventos su tėvu/mama?
Jei šie klausimai jums sukėlė daug apmąstymų ir prisiminimų, pasidalinkite savo mintimis su jums artimu žmogumi – palengvėjimas ateina kuomet jus išklauso. Net jei tai daro ir ne tas žmogus, kurio atleidimo laukiate…
Esant nutrauktiems santykiams su tėvais, geriausias jausmų analizės būdas yra laiško rašymas. Nesvarbu, kad šis laiškas nebepasieks adresato, svarbus išsakymas savo prisiminimų, jausmų. Tai leidžia gyti mūsų vidinėms žaizdoms, palengvina gedėjimą, išlaisvina nuo kaltės, gėdos, pykčio.
Santykiai su vaikais
Tėvystė – vienas iš svarbiausių vaidmenų mūsų gyvenime. Jis be konkurencijos į antrą planą nustumia kitus mūsų gyvenimo įsipareigojimus. Noras turėti vaiką – tai tėvų sprendimas būti atsakingiems už kūdikio sveiką išnešiojimą, sėkmingą gimdymą, už jo priežiūrą, materialinę ir psichologinę gerovę. Dėl tokios didelės atsakomybės tėvystė yra vienas iš sunkiausių darbų, kurį mes visi norime atlikti idealiai. Tėvystė pakeičia kiekvieno žmogaus identitetą, asmenybę. Todėl auditas šioje srityje reikalingas labai atidus ir gana dažnas. Žvelgiant į kasdienius darbus, jų atlikimą ir pasitenkinimo jausmą, mes dažnai susimąstome ir klausiame savęs „Ar teisingai elgiuosi, ar teisingai auklėju?“. Juk vaikai kasdien neapdovanoja mūsų komplimentais „Tu esi geriausia mamytė/tėtukas”. Dažniau susiduriame su kaprizais, nepaklusnumu, ginčais. Tai verčia mus abejoti ar pasirinktas kelias teisingas. Auditas padės suprasti šių santykių silpnąsias ir stipriąsias vietas. Įvertinsite ar esate geri tėvai, ar spėjate susitvarkyti su savo pareigomis.
- Kokie jūsų santykiai su vaikais? Kaip juos vertinate?
- Jeigu turite daugiau nei vieną vaiką, ar esate su vienu vaiku artimesnis negu su kitu? Ar tai priimtina visiems šeimos nariams ar tai turi pasikeisti (išlyginti santykiai)? Kaip tai galėtumėte padaryti?
- Vaikai užima gana daug mūsų laiko. Kaip dėl to jaučiatės? Ar Jūsų savijauta ir nusiteikimas veikia aplinkinius? Ar esate nepatenkintas/a tokiu jūsų gyvenimo laiko balansu? Ką galite padaryti, kad situacija pagerėtų?
- Kaip jūs parodote vaikui, kad jį mylite, kokie jūsų meilės vaikui ženklai (pvz.: apkabinimai, mylavimai, pokalbiai, mažybiniai vardai ir pan.)? Kaip dažnai tai darote? Kaip dažnai to norėtų vaikas? Kokie dar galėtų būti jūsų meilės ženklai?
- Kaip vaikas parodo, kad jus myli? Kaip dažnai šiuos ženklus parodo jums? Kaip dažnai norėtumėte jų sulaukti? Kaip dažnai jūsų vaikas norėtų šiuos ženklus parodyti jums? Kokie dar galėtų būti jums skirti vaiko meilės ženklai?
- Ką mėgstate veikti su savo vaiku? Ką vaikas mėgsta veikti su jumis? Ar kada jo teiravotės apie tai? Kiek laiko vaikas praleidžia mėgstamoje veikloje? Kiek jūs laiko praleidžiate kartu vaiko mėgstamoje veikloje? Kaip dažnai tai darote? O kaip norėtų vaikas?
- Ar pažįstate jo geriausius draugus? Ar vaikas pasidalina savo išgyvenimais apie draugus, darželį/mokyklą ir pan.? Kas jam padeda atsiverti ir pasipasakoti? Kaip dažnai tokio pasipasakojimo reikia?
- Kuo jūs nesididžiuojate/didžiuojatės savo ir vaiko santykiuose?
- Vaiko atžvilgiu, kas jus labiausiai jaudina, neramina? Ar tai mokslai, elgesys, jo kalbėjimo maniera su jumis? Ar žinote savo nerimo ir abejonių sritį? Ar kalbėjote apie tai su partneriu?
- Ar sutariate su partneriu vaiko auginimo klausimais (disciplina, mokymas, manieros)?
- Augindami vaikus, visi tėvai neišvengia kaltės jausmo. Su kuo susijęs jūsų kaltės jausmas? Kaip su juo susitvarkote? Kas galėtų palengvinti, sumažinti šį jausmą?
- Ko jūs tikitės iš savo vaikų? Ar jūs turite planų savo vaikams? Ar vaikai klauso ir bando juos išpildyti, ar priešingai - tai konfliktų šaltinis? Ar žinote jų svajones ir planus? Kaip juos vertinate? Ar padedate jų siekti?
- Ar vaikai atvirai kalba apie jūsų santykius? Ar atvirai išsako savo jausmus? Ar priimate jų jausmus, padedate juos įvardinti? Kas padėtų jums būti atidesniam vaikų išgyvenimams? Kada lengviausia kalbėti apie jausmus ir jūsų santykius?
Vaikai – pelningiausia ir geriausia investicija į ateitį. Dėl kasdienio dėmesio ir rūpesčio - tai ir brangiausia investicija. Kartais pamirštame apie tai, ir galvojame, kad mūsų „pelnas“ užaugs savaime. Tokio klaidingo įsitikinimo dėka, stebime, kad mūsų vaikai tampa pikti, irzlūs, destruktyviai reikalaujantys dėmesio. Tam, kad būtų patenkinti minimalūs mūsų vaikų poreikiai, susiję su gera emocine sveikata, pakankamu savęs vertinimu, tinkamais socialiniais įgūdžiais – turime kasdien skirti vos dvidešimt minučių asmeniško laiko tik jiems. Tuo metu mes turime lydėti vaiką jo mėgstamoje veikloje. Vengti nurodinėjimų, draudimų, paliepimų. Turime tapti žaidimų, piešimo, šėliojimo ar pokalbio partneriais.
Tik dvidešimt „ypatingo laiko“ minučių - pirmasis vaistas vaikams, turintiems elgesio ir emocijų sutrikimų, bei šeimoms, kurios susiduria su auklėjimo sunkumais. Tiek laiko reikia tam, kad susidarytų baziniai socialiniai įgūdžiai, vaikas praturtėtų emociškai. Juk vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio, o jeigu jo nėra, tai ir tobulėti negali.
Santykiai su suaugusiais vaikais
Tėvai lyg lankai iššaunantys vaikus tarsi strėles į gyvenimą. Jie gali suteikti kryptį – vertybes, įsitikinimus. Tačiau garantuoti, kad strėlė pasieks tikslą, tikrai negali. Matant savo suaugusius vaikus, tėvai mato ne tik asmenybes, bet ir savo svajonių, lūkesčių išsipildymą arba ne. Tai suteikia įvairių bendravimo atspalvių, ypač ten kur nusivylimo ar palyginimo galimybės yra didelės. Santykius taip pat komplikuoja tėvo - vaiko santykis. Tėvai visada liks tėvais ir naudosis šia galimybe – pamokyti, pamoralizuoti vaiką. Tačiau užaugę vaikai ne visada linkę išklausyti pamokslų, jie turi savo nuomonę ir požiūrį. Santykyje su suaugusiu vaiku tėvai turi priimti naują vaidmenį, jie turi tapti partneriais, kolegomis, garbingais oponentais. Naudojimasis tik tėvams privilegijuotais ginklais – juokingais ar nesėkmingais prisiminimais iš vaikystės, varginančiais, beprasmiais ritualais, pajuokimu, diktatoriškais nurodymais – čia negalimas. Brandaus bendravimo tėvai to turi siekti sąmoningai.
- Kaip dažnai susitinkate su savo vaikais? Kas yra susitikimų iniciatorius? Ar turite prašyti, kad susitiktumėte?
- Kaip vertinate santykius su vaiku? Kas galėtų būti kitaip?
- Ar vertinate, didžiuojatės savo vaiku? Kokiomis vaiko savybėmis, pasiekimais žavitės? Ar jis tai žino? Kaip tai jam parodote?
- Ar vaikai atvyksta pasiilgę jūsų? Ar dalinasi savo išgyvenimais?
- Ar turite juokingų istorijų apie savo vaikus, kurias pasakojate per susibūrimus, šventes, svečiams? Ar vaikai tai girdi? Kokia jų reakcija?
- Ar yra problemų, klausimų, kurie iškyla kai jie jus aplanko (pvz.: anūkų auklėjimo klausimas, nuolatiniai ginčai ta pačia tema)?
- Ar bandote sutvarkyti kylančias problemas už juos (pvz.: patariate, bandote sutaikyti, imatės veiklos neprašyti)? Kokia vaikų reakcija į tai? Ką galėtumėte daryti kitaip?
- Ar jūs palaikote jų sprendimus? Kaip tai parodote? Kaip vaikai reaguoja į jūsų palaikymą? Ką galėtumėte daryti kitaip?
- Ko jūs tikitės iš jų? Ar jie žino jūsų lūkesčius? Ką jie apie tai galvoja?
Vaikai – nėra tėvų pratęsimas ar kopija. Jie turi nugyventi savo gyvenimą, padaryti savo klaidas ir suklupti užkliuvę už savo gyvenimo kelio akmenų ir nelygumų. Didžiausia laimė, kurią mes galime jiems duoti, tai palaikymas ir supratimas. Šios dvi dovanos suteiks jėgų ir valios judėti savo tikslo link.
Artimi santykiai
„Tu buvai mano žmona, pati geriausia, nepakeičiama, žavinga. Pamenu, klausiausi tavo kulniukų kaukšėjimo… Tu buvai geriausia moteris pasaulyje. Mano dievybė, mano laisvė, mano džiaugsmas.“ Šiuos kupinus meilės žodžius M. Bulgakovas skyrė savo žmonai. Kaip nuostabu, kai pora sugeba išlaikyti tokius jausmus iki mirties. Tačiau ar tai realu, ar įmanoma? Dažniau susiduriam su santykių „drungnumu“, kai meilė ilgainiui tampa tiesiog prisirišimu. Diena iš dienos būdami su mylimuoju tampame abejingi, nejautrūs smulkmenoms, santykiai apsivelia kasdienybe. Toks ne vienerius metus gyvenančios poros santykių atšalimas tapo norma. Tačiau nepapulkite į šias pinkles, pasitenkinimas atšalusiu bendravimu stabdo judėjimą, siekimą, gilesnį vienas kito supratimą. Santykiai turi ciklą: gimimas, raida, nuosmukis, mirtis ir vėl gimimas. Todėl „drungnumas“ poroje turi būti priimamas kaip vienas iš santykių pereinamųjų etapų, o ne kaip nuolatinė būsena. Jaučiant, kad santykiai užstringa nuosmukio viduryje, verta imtis iniciatyvos ir pačiam tuos santykius supurtyti: kalbėti su partneriu apie tai, ieškoti problemos sprendimo, stengtis paįvairinti kasdienybę, labiau suprasti partnerį. Todėl pradžioje įsivertinkite tarpusavio santykius ir planuokite malonius pokyčius.
- Kaip vertinate savo ir partnerio santykius?
- Ar norite, kad jie tęstųsi? Jeigu taip, ką darote, kad juos palaikyti?
- Ar kalbatės su partneriu apie savo santykius: stiprybes, trūkumus, ar tai pasakote tik juokaudamas, nežodine kalba? Jei taip, kokiais gestais atspindite savo santykius? Kaip kitaip galite parodyti savo dėmesį ir meilę?
- Ar jau pergyvenot sunkių laikotarpių? Ko pasimokėte iš jų ateičiai?
- Ar pykstatės? Ar visuomet dėl tos pačios priežasties? Ar jūsų ginčų eiga standartinė, baigtis žinoma? Ar kartojate tuos pačius argumentus ir kritiką vienas kitam? Ar bandėte suprasti, kodėl tai kartojasi, ką slepia jūsų ginčai?
- Ar jūsų bendravimas sklandus? Ar jūs pažįstate vienas kitą taip gerai, kad galite kalbėti apie bet ką nesigėdindami?
- Ar susitaikėte su partnerio trūkumais ir keistenybėmis, ar tai dar vis jus erzina ir nervuoja? Kas gali būti kitaip?
- Ar vis dar gerbiate vienas kitą? Ar dar prisimenate, kodėl jums patiko partneris kai pirmą kartą susitikote? Kas dabar partneryje patinka? Kokius tris dalykus partneris mėgsta jumyse?
- Ar jūs pasitikite savo partneriu?
- Ar jūs rungtyniaujate sąžiningai? Ar slapta skaudžiai pergyvenate dėl partnerio laimėjimų?
- Ar partneris išklauso jus, kai jums to reikia? Ar gerbiate vienas kito požiūrį, išklausote, ar linkę nuvertinti (aš žinau, tu dabar pasakysi…)? Jeigu taip, kas galėtų būti kitaip?
- Ar esate patenkinti intymiais santykiais? Ar kalbate apie juos su partneriu? Kas galėtų būti kitaip?
- Ar žinote, kas jus sujaudina? Jūsų partnerį? Ar nepamirštate to paprašyti?
- Ar mėgaujatės vienas kito kūnu? Ar manote, kad dar daug kas neatrasta? Ką galite pakeisti?
Artimi žmonės, kuriuos vadiname savo šeima, svarbūs mūsų gyvenime. Jų palaikymas mums suteikia gyvenimiško džiaugsmo, optimizmo ir energijos. Bendravimas ir įgyta tarpusavio santykių patirtis daro didelę įtaką mūsų sėkmei visose plotmėse. Netgi gebėjimai kaip intelektiniai, išsilavinimas ar patirtis, tiek neprisideda prie laimingo gyvenimo pojūčio ir realios sėkmės. Dėl šios priežasties turime stengtis palaikyti kuo unikalesnius ir pozityvesnius santykius su savo šeimos nariais. Juk kiekvienas trokštame būti sėkmingu žmogumi.
Paruošė: psichologė Gintarė Meslinienė
Psichologinio Konsultavimo Grupė
Straipsnių ciklas „Gyvenimo auditas ir planai“:
- Socialinių santykių peržvalga
- Tėvystės ir artimų santykių peržvalga (šis straipsnis)
- Darbo peržvalga
- Vidinio gyvenimo peržvalga