Gyvenimo auditas ir planai: darbo peržvalga

Subalansuotų akmenų piramidė ant upės kranto

Kad jau kada, bet vasarą tikrai nesinori galvoti apie darbą. Lauki atostogų, pasineri į jų teikiamus malonumus – vėsų vandenį, ilgus pasivaikščiojimus ar net į nieko neveikimą…

Na bet kaip besistengtum, mintys apie darbą vis šmėsteli, sukeldamos šypseną ir entuziazmo antplūdį arba nerimo, nepasitenkinimo bangą. Vasara – vis tik geriausias laikas apmąstyti ir objektyviai, be kasdienės įtampos, įvertinti „ar dirbu savo svajonių darbą? ar pasiekiau tai, ko esu vertas? ar esu patenkintas tuo, ką darau ir kur esu?“.

Darbinė veikla – tai daugiausiai laiko ir jėgų pareikalaujanti veikla suaugusio žmogaus gyvenime. Mes žymiai mažiau laiko skiriame savo artimiesiems, šeimai (vos 3-4 valandas per dieną), negu darbui (6-8 ar net daugiau valandų per dieną). Todėl labai svarbu atlikti išsamų šios gyvenimo dalies auditą.

Pasitenkinimas darbu tiesiogiai daro įtaką „aplinkinėms“ mūsų gyvenimo sritims – jei gerai sekasi darbe, būname pakilios nuotaikos ir save bei aplinkinius vertiname pozityviai. Kad ir kaip nuskambėtų keistai, darbas daug iš mūsų paima laiko ir jėgų, tačiau geri darbo rezultatai, sėkmingas kopimas karjeros laiptais dar daugiau jų grąžina. Matomi teigiami savo veiklos pasiekimai mus įkvepia ir skatina judėti dar entuziastingiau, darbinė veikla nekelia įtampos, mes tampame net azartiški, kitaip tariant – „susergame“ savo darbu (gerąja prasme). Tai aukščiausias savirealizacijos poreikio patenkinimas. Toks užsidegimas ir atsidavimas persiduoda ir į kitas gyvenimo sritis – mes tampame optimistiškais ir gyvybingais partneriais, tėvais, draugais. O kas gali būti geriau už žmogų mylintį savo darbą? Mes patys tokius žmones - savo srities profesionalus, labai gerai pastebime ir rekomenduojame savo artimiesiems.

Pasitenkinimas darbu nėra Dievo dovana ar sėkmė. Tai tam tikriems principams paklūstantis reiškinys. Anot J. Parikh pasitenkinimas darbu galimas tik tuomet, kai suderinamos trys dedamosios – tai ką noriu daryti + ką galiu daryti + ką reikia daryti. Ir tik balansas šių kintamųjų garantuoja meilę darbui.

Kviečiu pasigilinti į kiekvieną sritį atskirai ir surasti tuos grynuolius, kurie jus užkrečia darbu ir verčia kas rytą keltis iš lovos.

Reikia

Su šiuo „reiškiniu“ susiduriame gana anksti. Pradžioje reikia susitvarkyti žaislus, ruošti pamokas, vėliau uždirbti ir išlaikyti šeimą, klausyti ir paklusti tiems, kas turi galią įsakinėti. Šis kriterijus remiasi pareigos principu ir ne visada lydimas malonių išgyvenimų: reikia parengti ataskaitas, parduoti tam tikrą skaičių produktų ir pan. Vykdoma veikla dažnai būna rutininė, nuobodoka, kartais tikrai vengtina. Tačiau darbas ir vadinasi darbu, o ne laisvalaikiu – tad ši veikla neišvengiama. Tačiau ji dažniausiai kalba apie mūsų darbo kokybę – visiems reikia įdėti pastangų, kad atliktume savo pareigas „aukštumoje“.

Vykdant „reikia“ darbus, svarbiausia jų neprisiimti per daug, aiškiai sau apsibrėžti, kuri gerai atlikta veikla atspindi jūsų profesionalumą. Taip pat svarbu sugebėti atsispirti kolegoms ir vadovams, kurie linkę primesti papildomų darbų, kurie dažniausiai nesusiję su mūsų tiesioginėmis pareigomis, profesionalumo pagrindimu. Dažnai tai būna smulkūs darbai, tačiau jie praryja mūsų laiką, o pasitenkinimo nesukelia. Tiesiog darbas vardan darbo.

Jei stebime, jog mūsų darbe atsirado daug „reikia“ darbų, tai dažnai jaučiamės lyg eitumėme „lažą“, pritrūkstame gyvybinės energijos, jaučiamės abejingi savo darbui, irzlūs, blogiausiu atveju – esame perdegę ir pervargę.

Įvertinkite savo pasitenkinimą darbu nuo 0 iki 100 procentų? Kur šiuo metu esate? Ar norisi mesti darbą?
Kaip vertinate savo atliekamą darbą, ar jį atliekate kokybiškai, atsiduodate jam? Ar su užsidegimu atliekate savo pareigas?
Ką apie jūsų atliekamo darbo kokybę pasakytų kolegos, viršininkai, pavaldiniai?
Ar gaunamas atlyginimas/užimamas statusas/pareigos tenkina jus, ar atspindi jūsų indėlį į darbą?
Ar dažnai atliekate smulkius, nereikšmingus darbus ir jaučiatės, jog dirbate tik, kad dirbtumėte? Ar priešingai, atliekate su jūsų profesija tiesiogiai susijusius darbus ir jaučiatės šios profesijos atlikėjas?
Ar darbas jums kelia daug streso ir įtampos (greitas darbo tempas, aukšti reikalavimai, didelė atsakomybė)? Ar stresas jums naudingas ar žaloja? Ką veiktumėte, jei visą savaitę darbe nebūtų įtampos, tempo? Kokią įtampą galėtumėte pakelti? Kokie darbai, planai, veiksmai padėtų sumažinti stresą darbe?
Ar jūs patys susikuriate įtampą darbe (vilkinate darbus iki paskutinės minutės, pamirštate įsipareigojimus, vengiate imtis tam tikros veiklos)? Kokia iš to nauda jums (kolegos padeda, vadovai atkreipia į jus dėmesį, jums patinka dirbti tokiu ritmu „atsipalaidavimas - įtampa“)? Ar norėtumėte sumažinti šią įtampą? Kokie darbai, planai, veiksmai padėtų išvengti šio streso?
Jeigu esate tėvai, ar darbo grafikas jus tenkina? Jei ne, kaip tai būtų galima pakeisti?
Jeigu šiuo metu nedirbate ir ieškote darbo, ar darote viską, kad situacija pasikeistų? Ar esate pasiruošęs atsisakyti tam tikrų idealų, iliuzijų, kad susirastumėte darbą?

Nepaisant to, kad esate užimtas žmogus, lengva įsitraukti į kitų žmonių darbų darymą – prisiimti papildomų žongliravimo kamuoliukų. Smulkūs darbeliai, patarimai, „tik“ paslauga gali rimtai sutrikdyti darbo dieną ir neleisti kokybiškai atlikti savo pareigų. Jei esate žmogus, siekiantis malonių santykių ir vengiantis konfliktų, tikėtina tokių darbų turite prisikaupęs nemažai. Juos prisiimate iš mandagumo, o pasilikę vieni ar grįžę namo kaltinate ir graužiate save dėl negalėjimo pasakyti „Ne“. Atrodytų, kokia čia bėda – pasakei ir baigta. Tačiau tai ypač sunku padaryti dviems kategorijoms žmonių: naujiems darbuotojams, norintiems sukurti gerą įspūdį, bei žmonėms, kurie jau seniai pripratę tokiu būdu „gelbėti pasaulį“ ir tiki, kad kitaip būti ir negali.

Nuo ko reikėtų pradėti, norint atsisakyti „žongliravimo kamuoliukų“? Pirmiausia reikėtų keisti požiūrį į pačią situaciją. Kaltės jausmas, jog nepadedame žmogui, mus priverčia padaryti klaidingus sprendimus. Pasitaikius tokiai situacijai, verčiau ją traktuokite, jog kaskart kai sakome „TAIP“ kitų prašymams, mes atimame galimybę iš to žmogaus pačiam išspręsti kilusias problemas, apribojame jo augimą, potencialą. Anot japonų pamokymo – įduodame žuvį, bet neišmokome jos gaudyti. Šią nuostatą galite išsakyti ir pagalbos prašytojui, taip parodysite rūpestį ir pagarbą jam. Jei vis tik nedrįstate griežtai atsakyti „Ne“, su prašančiuoju išanalizuokite užduotį, prisiimkite tam tikras veiklas, o kitas perleiskite problemos savininkui – pasiskirstykite darbus. Tai užtruks šiek tiek laiko, tačiau jūs būsite tikras, kad prašytojas irgi yra įsitraukęs į šią veiklą, jūs nesate atsakingas už ją. Savaime suprantama, problemos savininkas nebus tuo sužavėtas, tačiau jis tikrai išmoks kaip atlikti šį darbą kitą kartą. Priverstinis įsitraukimas ir problemos sprendimas kartu, sekantį kartą prašytoją privers susimąstyti ar kreiptis į jus pagalbos – primesti darbus.

Patiriant didelį spaudimą dėl papildomų darbų, kartais šis manevras negelbsti ir reikia imtis tiesmuko „Ne“. Pirmiausia jūs turėtumėte pagalvoti, ką norėtumėte atsakyti – suformuluokite atsakymą – jis gali būti trumpas ir aiškus, arba su konkrečiais paaiškinimais (pvz.: Aš tikrai nesu pakankamai kompetentingas šiai užduočiai, darbui. Aš turiu kitų įsipareigojimų. Šiuo metu, aš labiau susifokusavęs ties savo…). Tuomet jį pasirašykite ir pasidėkite darbo aplinkoje, kur galėtumėte matyti užklupus prašytojui. Paskutinis pasirengimo etapas – treniruotės. Kartais mes būname pripratę sutikti su kitų mintimis, todėl prieštaravimas neįtrauktas į mūsų bendravimo manieras, stilių. Norėdami išmokti apginti savo poziciją, pradėkite prieštarauti žaidybine forma, kad tai taptų jums priimtiniau. Saugioje aplinkoje – namuose su šeimos nariais, draugais, artimais kolegomis – bendraudami pasirepetuokite frazę. Sąmoningai naudokite ją atsiliepdami į artimųjų prašymus, diskusijose išsakydami savo mintis, suorganizuokite žaidimą, kurio esmė – prieštaravimas, nesutikimas. Tai suteiks jums daugiau drąsos panaudoti atsisakymo frazę realioje situacijoje.

Galiu

Tai dedamoji, kuri priverčia atsisukti ir giliau paanalizuoti save - pradedant nuo fizinių duomenų, baigiant vidiniais, asmenybiniais ir intelektiniais klodais. Čia atsisukame į savo talentus, gabumus, pašaukimą. Vidinis konfliktas nekyla, jeigu darbas iš mūsų pareikalauja tų savybių, kurias turime. Kiek sudėtingesnė situacija, jei profesiją pasirinkome tėvų ar kitų reikšmingų žmonių įtakoje, ar jos pasikeitimus lėmė darbovietė. Jei esate lankstūs, tikriausiai prisitaikėte ir atradote malonias darbo sritis, kur atskleidžiate savo gabumus, patenkinate savo poreikius. Tačiau jei to nepavyko atrasti, tenka lipti per save kas dieną.

Ar turite pašaukimą, talentą kam nors?
Ar yra darbų, sričių, profesijų kurias jūs darytumėte su didesniu malonumu, negu šiuo metu dirbamą darbą? Kokios jos? Ko reikia, kad galėtumėte dirbti jums malonų darbą?
Ar pilnai realizuojate save darbe? Kokius asmenybės gabumus panaudojate darbe, o kokių ne? Kokiose darbo srityse galėtumėte juos panaudoti (mėgstate gėles – gėlių kompozicijos darbo kabinete ar pan.)?
Ar jūsų darbe yra pareigų, veiklų, kurias su mielu noru darote ir nenorite jų atiduoti? Ar būtų įmanoma jas atlikti dažniau? Kokios užduotys ir pareigos jus dar domina ir galėtų didinti jūsų įsitraukimą į darbą?
Ar yra pareigų, užduočių, kurios vargina jus, jas darote vangiai, nenoriai, sumažina jūsų darbinę nuotaiką ir entuziazmą? Ar būtų įmanoma jas atlikti rečiau, palengvinti jų atlikimą (pvz.: patobulinti programas, įtraukti į kitų darbuotojų pareigas ir pan.), perduoti kažkam kitam atlikti?
Ar esate patenkintas savo darbo valandomis? Ar yra galimybė lanksčiam darbo grafikui, darbui namuose? Kokius darbus galėtumėte atlikti namuose?
Kaip dažnai vykstate į mokymus, kursus, pasitarimus? Kokia jūsų nuomonė apie juos? Ar dažnai tenka bereikalingai gaišti laiką juose? Ar žinote kokie užsiėmimai, kursai, seminarai tikrai padėtų jums tobulėti?

Darbo rezultatai – tai didžiausią pasitenkinimą teikianti darbo dalis. Kad šis jausmas būtų išgyvenamas maksimaliai, uždaviniai neturi būti per lengvi ar per sunkūs. Jie turi atitikti mūsų gabumus. Jei gabumų trūksta – tai naujas iššūkis, kurį galima pasiekti tikslingai renkant informaciją, praktikuojantis. Tačiau ką daryti, jei stebite, kad gabumai neišnaudojami, o laikas gaištamas prie antraeilių užduočių, arba užduotys visai nesusijusios su jūsų profesija? Tokioje situacijoje raginu nevengti užduočių perleisti savo kolegoms, pavaldiniams – deleguoti. Tačiau tai reikia atlikti pakankamai atsakingai. „Numesti“ darbai sukels pasipriešinimą ir abejingumą.

Deleguojant užduotis svarbu išsirinkti asmenį, kuriam perduosite visą informaciją ir įgūdžius. Pasirinkite entuziastingą žmogų ir nepamirškite peržvelgti jo darbo dienos apkrovimo – ar nebus per daug užduočių. Paskirkite delegavimui atskirą laiką dienoje, kad tai nebūtų daroma prišokamai, netiksliai, nepaliekant vietos klausimams. Deleguojamą darbą nuo pradžios iki pabaigos pademonstruokite „mokiniui“, suteikite visą informaciją, nes slapukavimas lems klaidas ir neatitikimus. Darbą suskaidykite segmentais ir paskirkite kelis atlikti „mokiniui“, kitą dalį darykite patys. Kuomet „mokinys“ įsisavins jam patikėtas darbo dalis, perduokite likusias. Neskubėkite vertinti, išlaukite, kol darbas bus visiškai atliktas. Paskirkite papildomo laiko klaidų ir neatitikimų aptarimui ir taisymui.

Tokioje situacijoje atsidūrę „mokytojai“ dažnai linkę palikti „mokinį“ vieną – „tegul pats išmoksta, kaip ir aš mokiausi“. Tačiau tai nesuteikia galimybės greitai ir taip pat kokybiškai atlikti darbo. Tokia pozicija atbaido „mokinius“, kurie ateityje vengia bendradarbiauti.

Noriu

Ši dalis svarbi, nes mes visi turime savo sėkmingo gyvenimo įsivaizdavimą, kurį siekiame įgyvendinti. Darbas ir karjera dažnai užima nemenką vietą. Jeigu darbe galite realizuoti savo svajones, interesus, polinkius, jaučiatės pakylėti ir lydimi laimės jausmo. Juk nieko negali būti geriau, kaip už sau malonią veiklą gauti pinigus. Tai kriterijus, kuris leidžia vadovautis malonumo principu suteikiant naudą ir aplinkiniams. Svajonės ir norai – tai mūsų tikslai. Jų realizavimas suteikia laimės, pasididžiavimo jausmą.

Ar užimamų pareigų jūs siekėte tikslingai, ar tai tik susiklosčiusių aplinkybių pasekmė?
Kur jūs esate šiuo metu savo karjeros kelyje? Ar pasiekėte praeityje išsikeltų tikslų? Ar esate patenkintas/nusivylęs? Kaip dabar vertinate buvusius tikslus?
Jeigu nepasiekėte savo karjeroje tiek kiek planavote, kokie tolimesni žingsniai siekiant jų?
Kokie šiuo metu yra trys pagrindiniai darbo, karjeros tikslai? Parašykite 3 punktus kaip šio tikslo padeda siekti žinios ir informacija gaunama iš aplinkinių žmonių? Kaip prisideda prie šio tikslo siekimo tėvų šeima, vyras/žmona ar draugas/draugė? Kokios kilo naujos idėjos, kaip įgyvendinsiu savąjį tikslą?
Jei nedirbtumėte dėl pinigų, kokį darbą pasirinktumėt? Koks jūsų svajonių darbas? Kodėl? Ar jame daugiau užduočių, atsakomybės, valdžios?

Kalbant apie svajones ir norus, žmonės juos linkę sumenkinti, nuneigti jų reikšmingumą mūsų gyvenimui, laiko juos tarytum dienos sapnu, kuris niekuo nesusijęs su realybe. Tačiau kiekviena svajonė turi potencialą tapti tikslu, jai tereikia plano ir konkrečių žingsnių, kaip ji bus įgyvendinta. Kartais mes pernelyg skubame uždėti svajonei nepasiekiamumo etiketę, įkalindami tarp „negaliu, neturiu, nemoku“. Tik atsikratymas šių nuostatų, leidžia mums pasijusti savo gyvenimo kalviais ir imtis svajonės įgyvendinimo.

Būti šimtaprocentinai patenkintu savo darbu ne visada pasiseka. Dažniausiai būname apie viduriuką. Tai nėra blogai – nepasitenkinimas situacija verčia mus judėti į priekį, tobulėti, ieškoti naujų sprendimų. Juk taip smagu jausti azartą, užsidegimą ir tobulumo siekimą savame darbe.

Paruošė: psichologė Gintarė Meslinienė

Psichologinio Konsultavimo Grupė

Straipsnių ciklas „Gyvenimo auditas ir planai“: